Jaunimo teatro 58-ąjį sezoną pradės dvi jaunųjų režisierių premjeros. Čia debiutavęs ir jau ne vieną spektaklį sukūręs Adomas Juška šįkart pristatys originalų darbą „Guašas“, paremtą improvizacijomis spektaklio kūrybinę komandą dominančia tema. Antrąjį spektaklį Jaunimo teatre kuriantis 2021-ųjų geriausio jaunojo menininko premiją pelnęs režisierius Naubertas Jasinskas inscenizuoja populiaraus šiuolaikinio prancūzų rašytojo Édouardo Louis romaną „Edžio pabaiga“.
Rugsėjo 10, 11, 13 d. naujojo sezono uždangą pakels A. Juškos spektaklio „Guašas“ premjera. Jame vaidmenis kuria aktoriai Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė, Jovita Jankelaitytė, Martynas Berulis, Augustė Šimulynaitė, Simonas Storpirštis. Scenografė – Barbora Šulniūtė. Kompozitorė – Ieva Parnarauskaitė.
Režisierius A. Juška: Idėjos užuomazga man dažnai įdomesnė, nei išplėtotas rezultatas. Jausmo užuomina paveikesnė, nei pilnai išreikšta emocija. Matisas sakė: piešimas - tai ekspresyvus gestas, išliekantis amžinai. Aktoriaus gestas – tai piešinys, išliekantis akimirkai. Noriu iš šių piešinių sukurti spektaklį, vaizduotei suteikiant visišką laisvę, nesiremiant jokia literatūra. Tepti dažų sluoksnį tiesiai ant drobės, prieš tai nenusibraižius visų kontūrų pieštuku... Mokykloje žmogus pirmą kartą susipažįsta su apibrėžta socialine terpe, su oficialiomis ir nerašytomis galios struktūromis. Patekęs į šias taisykles, jis privalo surasti savo vaidmenį, nebrandžiu ir dažnai gėdingu vaidybos keliu. Kol kas jis dar nežino, kad šios kaukės ir manieros, kurių pagalba jis kuria savo vaidmenį, nėra tokios laikinos, kaip gali atrodyti. Jos palieka gilų ir ryškų įspaudą, ir pabandęs jas nusiimti žmogus nustemba, po kauke pamatęs tą patį atvaizdą. Kitaip tariant, mokykla yra ilgas ir sunkus žmogaus tapimas savimi – per mėgdžiojimą, per prisitaikymą, per vaidinimą. Mane domina būtent tos kaukės, manieros, kaip personažo kostiumas, kurį rengiasi vis nauji vaikai, vis toje pačioje vietoje, ir paskui palieka po savęs kitoms kartoms. Apleistoje mokykloje, seniai nebelankomoje mokinių, suskamba skambutis ir pradeda autonomiškai veikti būtent tie kostiumai, gestai, kaukės. Kokius ritualus jie atlieka? Kokias istorijas jie pasakoja? Tai tarsi senas mokyklos dienynas, rašytas nei vaikų, nei suaugusiųjų, kuriame praeitis maišosi su vaizduote, kuriame nužymėti ištisų klasių likimai ir neišsipildę sapnai. Aktorių veikimo logika nėra įprastinė, jie nevaidina atskirų, griežtai apibrėžtų personažų. Jų atliekami veiksmai nepriklauso jiems, jie yra tik kažkada seniai praeitų gestų ir manierų aidas, atkartojimas. Bendras vaizdas, kuriame vietoje idėjų matome idėjų parodijas ir pamėgdžiojimus – tai fantasmagoriškas ir nebrandus pasaulio mikrokosmas.
Spalio 21, 22 d. numatoma N. Jasinsko spektaklio „Edžio pabaiga“ pagal to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Édouardo Louis romaną premjera. Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Jovita Jankelaitytė, Viktorija Kuodytė, Matas Dirginčius, Matas Sigliukas. Režisieriui talkina ukrainieičų kilmės prancūzų dramaturgas Maksymas Teterukas. Scenografė – Sigita Šimkūnaitė. Kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė. Video menininkas – Ričardas Žigis. Kompozitorius – Gintaras Sodeika.
E. Louis knygose autobiografiniu dokumentiniu stiliumi aprašoma autoriaus paauglystės ir jaunystės patirtis žemiausio socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Radikaliai konservatyvios tėvų pažiūros į vaikų brendimo klausimus ir pasipriešinimas liberalios visuomenės vertybėms šiandien paliečia dažnos Europos šalies visuomeninio gyvenimo nervą. Šis procesas socialiai sprogstamą pobūdį įgavo, kai globalizmas „nušlavė“ ir radikalizavo ekonomiškai „neefektyvią“ visuomenių dalį. Tokiame kontekste subrendo E. Louis kūryba. Savo knygą „Edžio pabaiga“ rašytojas įvardina kaip autobiografinį pasakojimą apie jauno žmogaus formavimosi raidą. Autorius vaizduoja poindustrinio nuopolio sukrėsto miestelio gyventojų kasdienybę bei jos įtaką čia bręstantiems jauniems žmonėms. Vienas jų Edis, suvokdamas savo netradicinę seksualinę orientaciją, patiria skausingas patyčias mokykloje ir atšiaurų tėvų santykį... Reflektuodamas savo paties nueitą kelią nuo statistinio provincijos paauglio iki žinomo Paryžiaus intelektualo, E. Louis atveria šiandieninės Europos visuomenių žaizdas ir užduoda klausimus apie jauno žmogaus pasirinkimus.
Režisierius N. Jasinskas naujame savo darbe siekia perteikti sau asmeniškai opias temas. Gimęs beveik tuo pat metu, kaip ir romano autorius, kilęs iš provincijos šiaurės Lietuvoje, N. Jasinskas teigia: Romane kuriamus vaizdinius bei išgyventas emocijas lengva suvokti kaip savo asmenines gyvenimo patirtis. Nors É. Louis ir mane, kaip spektaklio režisierių, skiria nemenkas geografinis atstumas, tačiau galima suvokti, kad Europos provincijos gyvenimas ir mentalitetas yra tapatūs, nepaisant geografinės platumos bei tautybės: skurdas, nepriteklius, kasdien patiriamas psichologinis smurtas, nesprendžiamos priklausomybės nuo alkoholio bėdos šeimoje – neatsiejama didžiosios dalies mūsų šalies kasdienybės dalis. Atitikmenį Marine Le Pen figūrai bei jos partijai nesunkiai galima rasti Lietuvoje: populistinės „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ triumfas regionuose... Spektaklio protagonistas – patrauklus, iš minios išsiskiriantis (bet tuo pat metu ir su ja susiliejantis), šiuolaikinių medijų formuojamas jaunas vyras – dėl nuolatinio vidinio konflikto su šeima nusprendžia negrįžti Kalėdoms namo į gimtąjį miestą. Toks sprendimas jį išvaduoja iš numatomos nemalonios konfrontacijos su realybe, tačiau panardina į nesibaigiantį prisiminimų srautą. Kalėdas jis švenčia kartu su draugu/partneriu. Per prisiminimų vaizdinius kuriamas sceninis vyksmas: reflektuojami skaudūs paauglystės išgyvenimai, bandant suvokti save, kaip suaugusį žmogų, ir savo dabartinės dvasinės situacijos priežastingumą... Pavadinimas „Edžio pabaiga“ dvilypis: suponuoja jauno žmogaus augimo netinkamoje kultūrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje pabaigą, ir reiškia naują pradžią – autorius siekia kuo sąmoningiau atsiskirti nuo „buvusio aš“. Šį norą galima suvokti kaip itin stiprų troškimą atsikratyti praeities, sąmoningai keliaujant savotiško „pabudimo“ link.
Jaunimo teatro naujojo sezono pirmosios premjeros pristato dviejų jaunosios kartos režisierių skirtingą meninį mąstymą bei kūrybinius interesus, ir tuo pat metu atspindi dažnam šiandieniam jaunam žmogui svarbias brendimo, santykio su praeitimi, savo kelio ir tapatybės ieškojimo temas.
