Belaukiant Godo

APRAŠYMAS

Pjesė „Belaukiant Godo“ parašyta XX a. viduryje, po II pasaulinio karo (1952), kuomet visa Europa išgyveno fizinį, moralinį ir egzistencinį krachą . Joje nėra įprastų klasikinei dramaturgijai dramos elementų, – siužeto, konflikto, netgi aiškaus veiksmo. „Niekas nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu.” –  Klasikinė pjesės frazė nusako jos esmę. Ši keista tragikomedija tapo naujos teatro srovės, pavadintos Absurdo teatru, emblema, o jos autorius Samuelis Beckettas pelnė pasaulinę šlovę, Nobelio premiją ir buvo pripažintas „rašytoju, darančiu įtaką žmonijos raidai”. „Belaukiant Godo“ užkariavo viso pasaulio teatrų scenas. Panašu, kad tai pats žinomiausias XX amžiuje sukurtas tekstas teatrui. Kodėl pjesė, kurioje „nieks nevyksta“, tapo tokiu bestseleriu?

Ji įžūli, absurdiška, šmaikšti, bet tuo pačiu ir egzistenciškai gili, paslaptinga. Daugybė klausimų be atsakymų. Joje tvyro pasimetimo ir baimės jausmas, susidūrus su nepaaiškinama žmogaus egzistencija. Taip pat neviltis suvokus gyvenimo prasmės paieškų bergždumą. Ji neapčiuopiama, laviruojanti tarp vilties ir nevilties, juoko ir ašarų. Tragikomiškas farsas. Tai – poema apie laiką ir laikinumą, laukimą ir to laukimo absurdiškumą. O tarp viso to sklando poezija ir iš tvyrančios absurdiško pasaulio miglos gelbsti draugystė, šiluma, meilė.

Režisierius Gintaras Varnas sako, kad nors Beckettas rašė pjesę apie senus žmones, spektaklyje, atvirkščiai, vaidina labai jauni aktoriai. Jauni žmonės, kurių visas gyvenimas ateity. Šiandienos ateityje. Atrodo, kad tas pats tekstas gali kalbėti ne tik apie gyvenimo pabaigą, o taip pat apie jo pradžią ir baimę gyventi. Šiandien, kai pasaulis atrodo baugus, trapus ir tuoj tuoj būsiantis susprogdintas. Ne, tai nėra spektaklis apie veiksmą, kovą, tai ne apie Ukrainą, greičiau apie mūsų Vakarus, kurie LAUKIA.... LAUKIA.....LAUKIA....

Spektaklis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros taryba.