Edžio pabaiga

APRAŠYMAS

Populiaraus šiuolaikinio prancūzų rašytojo Édouardo Louis knygose autobiografiniu dokumentiniu stiliumi aprašoma autoriaus paauglystės ir jaunystės patirtis žemiausio socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Radikaliai konservatyvios tėvų pažiūros į vaikų brendimo klausimus ir pasipriešinimas liberalios visuomenės vertybėms šiandien paliečia dažnos Europos šalies visuomeninio gyvenimo nervą. Šis procesas socialiai sprogstamą pobūdį įgavo, kai globalizmas „nušlavė“ ir radikalizavo ekonomiškai „neefektyvią“ visuomenių dalį. Tokiame kontekste subrendo E.Louis kūryba. Savo knygą „Edžio pabaiga“ rašytojas įvardina kaip autobiografinį pasakojimą apie jauno žmogaus formavimosi raidą. Autorius vaizduoja poindustrinio nuopolio sukrėsto miestelio gyventojų kasdienybę bei jos įtaką čia bręstantiems jauniems žmonėms. Vienas jų – Edis – suvokdamas esantis homoseksualus, patiria skausingas patyčias mokykloje ir atšiaurų tėvų santykį. Reflektuodamas savo paties nueitą kelią nuo statistinio provincijos paauglio iki žinomo Paryžiaus intelektualo, E.Louis atveria šiandieninės Europos visuomenių žaizdas ir užduoda klausimus apie jauno žmogaus pasirinkimus.

Režisierius N.Jasinskas naujame savo darbe siekia perteikti sau asmeniškai opias temas. Gimęs beveik tuo pat metu, kaip ir romano autorius, kilęs iš provincijos šiaurės Lietuvoje, N.Jasinskas teigia: Romane kuriamus vaizdinius bei išgyventas emocijas lengva suvokti kaip savo asmenines gyvenimo patirtis. Nors É. Louis ir mane, kaip spektaklio režisierių, skiria nemenkas geografinis atstumas, tačiau galima suvokti, kad Europos provincijos gyvenimas ir mentalitetas yra tapatūs, nepaisant geografinės platumos bei tautybės: skurdas, nepriteklius, kasdien patiriamas psichologinis smurtas, nesprendžiamos priklausomybės nuo alkoholio bėdos šeimoje – neatsiejama didžiosios dalies mūsų šalies kasdienybės dalis. Pavadinimas „Edžio pabaiga“ dvilypis: suponuoja jauno žmogaus augimo netinkamoje kultūrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje pabaigą, ir reiškia naują pradžią – autorius siekia kuo sąmoningiau atsiskirti nuo „buvusio aš“. Šį norą galima suvokti kaip itin stiprų troškimą atsikratyti praeities, sąmoningai keliaujant savotiško „pabudimo“ link.