Žiūrovai į spektaklį įleidžiami nuo 18 metų.
Dėmesio! Spektaklio metu rūkoma*
Teatrinė patirtis, sukrėtusi ne mažiau negu atradimas, kad yra toks dalykas, kaip sifilis – taip pjesę Balkonas įvertino vienas įtakingiausių XX a. teatro kritikų aštrialiežuvis britas Keneth‘as Tynenas.
Balkono pagrindiniai veikėjai – valdžios atstovai ir visuomenės normų sergėtojai, iliuzijų namuose (tradicinis prancūzų viešnamio pavadinimas) besislapstantys nuo miestą apėmusio liaudies sukilimo. Balkono salonuose jie vaidina iliuzijų namų vadovės Irmos surežisuotus erotinius scenarijus ir šitaip išsilaisvina iš savo politinių vaidmenų. Genet ne šiaip demaskuoja amžiną valdžios dviveidiškumą, bet kuria filosofinę parabolę apie tikrovę ir iliuziją, įvaizdžio galią ir už jo slypinčią tuštumą. Šioje Genet pjesėje, kaip retame dramos kūrinyje, originaliai persipina žemieji žanrai ir filosofija.
Pjesėje vaizduojama politinio viešnamio alegorija ypač aktualiai atrodo šiuolaikiniame, moralinius orientyrus praradusiame pasaulyje.
Balkonas buvo ne kartą statytas įvairiose pasaulio scenose. Pjesę interpretavo didieji XX a. scenos meistrai Peteris Zadekas, Peteris Brookas, Erwinas Piscatoras, Giorgio Strehleris. Taip pat lietuvių kilmės JAV režisierė JoAnne Akalaitis. Įtakingas dramos teoretikas Martinas Esslinas Balkoną pavadino vienu iš mūsų laikų šedevrų. Apie Balkoną rašė ir aukštai šią pjesę vertino filosofas Jean Paul Sartre'as, psichoanalitikas Jacques Lacanas. Apie Genet Balkoną parašytos įvairios mokslinės studijos, kuriose ši pjesė vertinama kaip vienas kertinių XX a. modernaus teatro kūrinių.
Pasak Lacascade, šiame spektaklyje išryškinama paralelė tarp teatro, kaip simuliakro, ritualo ir išorinio pasaulio tikrovės. Režisierius atkreipia dėmesį, kad Genet, pasitelkdamas prostituciją, brėžia paralelę tarp politinės galios ir visuomenės. Mat galiausiai šio viešnamio valdytoja tampa šalies karaliene. Ir trečias Lacascade'ą dominantis dalykas – tai sukilimas, kurį juntame, kuris šurmuliuoja už langų, – jis kyla. Su sukilimu susijusi bendra nesaugumo, prastų sąlygų, neužtikrintumo dėl ateities atmosfera. Maištas prieš valdžią, kurį matome Europoje.
Anot teatrologės Daivos Šabasevičienės: „Balkonas“ išplečia mąstymo lauką tiek geografiniu, tiek filosofiniu požiūriu. Šis Jaunimo teatro spektaklis kalba ne tik apie žmonijos nuodėmes, bet ir apie pasąmonę, kuri gali būti nesusijusi su stebėtojo asmenine patirtimi, tačiau sudaro šiuolaikinio pasaulio esmę.<...> Pasitelkdamas prancūzų intelektualo Genet tekstą, režisierius bando užčiuopti realybės dinamiką. Personažai ne ieško autoriaus, bet kuria save, t.y. jų pasąmonė formuoja realius pavidalus, kol išryškėja hiperrealistiniai žmonės, išlipę iš laikraščių, televizijos, iš pasaulio, kuriam svarbu tik fasadinė žmogaus pusė.
Jai antrina teatro kritikė Aušra Kaminskaitė, kuri teigia, kad: Genet ir Lacascade'as „Balkone“ apgyvendina ir į pirmą planą iškelia troškimus, visuomenėje laikomus nederamais, nedorais. Ryškiausi jų - nevaldomas noras būti pripažintam ir poreikis pažeminti kitą, kad fiziškai pasijustum esąs aukštesnio statuso. Tai - visuomenės kritika, kurią stebint kyla naujas klausimas: ar prasminga kritikuoti tai, kas viešumoje jau seniai smerkiama? Vis dėlto „Balkonas“ žengia į kitą lygmenį ir atskleidžia, kaip slopinamos „tamsiosios“ pusės plečiasi, užvaldo vis didesnę žmogaus dalį ir išauga į fiziologinius poreikius, išsiveržiančius į aplinką.
Spektaklis Balkonas apima skirtingas Jaunimo teatro erdves. Tai – intriguojanti kelionė po teatrą, kaip mažą visuomenės modelį, kvestionuojantį įsivaizdavimus apie gyvenimo teatrą ir scenos tiesą.
*naudojant žoliniu pagrindu pagamintas teatrines cigaretes be tabako ir nikotino.
