Jaunimo teatro tinklapyje pradėjo veikti skaitmeninis portalas jtdigital. Jame galima susipažinti su naujais virtualiais teatro kūrybiniais projektais, išgirsti su Jaunimo teatru bendradarbiaujančių skirtingų šalių režisierių mintis pandemijos metu bei pasižvalgyti po užsienio teatrų tinklapius, pristatančius vertingų spektaklių vaizdo įrašus ir naujus skaitmeninius projektus. Portalas periodiškai pildomas ir atnaujinamas.
Pradedame dokumentiniu skaitymų projektu pagal The New York Times dienraščio specialią rubriką In Harm‘s Way (Pavojuje), skelbiančią skirtingose pasaulio šalyse su COVID-19 kovojančių gydytojų mintis ir išgyvenimus. Gydytojus pagerbti skirtame skaitymų projekte dalyvavo penkiasdešimt Jaunimo teatre dirbančių ir su juo bendradarbiaujančių kūrėjų, pirmą kartą po karantino susitikusių teatre.
Skelbiami pirmieji pokalbiai su Šveicarijos teatre Zürich Schauspielhaus dirbančia režisiere Yana Ross ir lietuvių publikai žinomu vengrų režisieriumi Arpádu Schillingu, reziduojančiu Prancūzijoje. Y. Ross pasakoja apie pandemijos metu su skirtingų šalių aktoriais pradėtą dokumentinį pokalbių projektą, kuriame aktoriai savo šalyje kalbasi su gydytojais, filosofais ir politikais apie dabartinę situaciją. Pagrindas yra etinis klausimas, - kas daroma skirtingose visuomenėse šiuo metu, jei žmonėms trūksta medicininės pagalbos? Kaip globaliame pasaulyje tai priklauso nuo kultūrų skirtumų? Jau aštuonias savaites dirbu tom kryptim ir gaunu labai įdomią medžiagą. Galiu pasakyti, kad šioje situacijoje labai pasimato kultūrų skirtumai... Kalbėdama apie teatro reikšmę pandemijos metu, Ross teigia: Mes turim įsipareigojimą padėti žiūrovams reflektuoti dabartinę situaciją. Tai – iššūkis teatro žmonėms. Bandyti suvokti, kam mes esame. Ir tai nepriklauso nuo žmonių skaičiaus salėje...
Atsakydamas į klausimą apie stipriausią pandemijos patyrimą, Arpadas Shillingas sako, kad jis suvokė visišką, ekstremalų pasaulio nuogumą, pažeidžiamumą, trapumą... Gyvenu iš projektų. Neturiu nuolatinio darbo. Praradau viską – darbą, pinigus, egzistencinio saugumo jausmą, savo šeimos ramybę. Ir tai vyksta visame pasaulyje. Per pastaruosius dešimt metų pasaulį ištiko trys didelės krizės – finansinė, pabėgėlių ir dabar epidemijos. Mums tenka labai svarbus išbandymas iš viso to pasimokyti... Man, kaip menininkui, kyla klausimas, kaip galėtume atsiriboti nuo ciniškos ir ironiškos pasaulio kritikos, surimtėti ir pajausti didžiulę atsakomybę už žmoniją... Dabar mes, scenos menininkai, esame pažymėti stigma, nes keliame pavojų visuomenei. Mūsų menas neatsiejamas nuo žmonių susibūrimų. Esu prieš teatro persikėlimą į internetą. Netikiu teatro ateitimi, jei jis supanašės su medijų menu ar kinu. Tai ne vien estetinis klausimas. Izoliacija yra kapitalizmo troškimas. Kad sėdėtume izoliuoti savo butuose prie kompiuterių ir saugiai vartotume. Tai – iš esmės priešinga tam, ką teatras siūlė visuomenei nuo pat Antikos laikų. Teatras suteikia galimybę gyvai susitikti ir kalbėtis apie tai, kas mums svarbu. Teatras – tai pavojingas būdas parodyti, kad esame ir galime būti kartu. Ir galime tik kartu kažką suvokti.
