Šių metų vasarį Jaunimo teatre įvyko spektaklio Miego brolis (rež. Adomas Juška) pagal Roberto Schneiderio knygą premjera. Tai jau trečiasis jaunosios kartos režisieriaus spektaklis pristatytas Jaunimo teatro publikai. Juška Miego brolyje ir toliau nuosekliai laikosi savo nuostatų ir kuria teatrą iš grynųjų priemonių, dramaturginei medžiagai vietoj pjesių pasirinkdamas išskirtinius, savitu braižu pasižyminčius literatūros kūrinius.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė tekste Kas miega, tas nemyli, išspausdintame savaitraštyje 7 meno dienos pastebi: Juška apskritai nemėgsta skubėti: gerbdamas ir kruopščiai išvaidindamas kiekvieną kartu su kūrybine grupe sukurtą sceną, jis išskleidžia ir savo jaunystę, ir savo mokyklą – išmoktas ar dar nebaigtas išmokti pamokas. Iš pradžių kai kurios scenos atrodo net nuobodokos, tačiau veiksmas įkaitinamas vos ne flamenkiškais kojų patrepsėjimais. Mums nei žmonės, nei individai nėra svarbūs, mes tik girdime metronomą ir plonapadžių kaustytų batų kaukšėjimą. Režisierius atveria erdvę garsams, garsas tampa atskiru personažu, vienoje scenoje, kaip lėlių teatre, dėl nuleistos uždangos mums leista matyti tik kojų „šokį“ ir girdėti kaukšėjimo garsus. Pamažu veiksmas įsisiūbuoja ir prasideda teatras. Ir kuo toliau, tuo smarkiau. <...>Jau kelintą kartą spektakliams rinkdamasis prozą ir paversdamas ją scenine poezija Juška mums demonstruoja, kaip akyse gimsta teatras. Jis kuria gyvuosius paveikslus, gyvas liturgines stotis, o kadangi veiksmas vyksta teatre, režisierius šiuos gyvuosius paveikslus įveiksmina, visas spektaklio arterijas užpildydamas realaus teatro „krauju“.
„Miego brolio“ materija atpažįstama – akmuo, vanduo ir ugnis. Spektaklio batai – per dideli, neišsakyti žodžiai ir garsai – tai iš kūnų byrantys kaštonai. Jie – ir sterblėje, ir kiekvienoje mūsų kišenėje. Spektaklio žmonės ir atpažįstami, ir „slepiami“ po kaukėmis, kurios, paradoksalu, dar taikliau charakterizuoja žmones nei atviri jų veidai. Juška spektaklį audrina tol, kol ašaros gerklę užspaudžia. Jis naudoja teatre nelengvai išgaunamą priemonę – paradoksą. Priversdamas išrinktuosius kvailai juokauti (nes gyvenimas išties juokingas savo nesąmonėmis), įsimylėti, kol išrinktoji savo mylimajam staiga pareiškia: „Ar negalėtum mano vestuvėse pagroti?“ Žiūrovams daugiau nieko neleista girdėti – į galvą kala gyvenimo žingsnius įkyriai matuojantys garsai, kuriuos skleidžia avanscenoje po gaubtu įtaisytas metronomas.
Ramunė Balevičiūtė recenzijoje Eiti savo keliu pastebi Juškos ir jo Mokytojo Eimunto Nekrošiaus santyki bei jaunąjį režisierių įvertina už jo gebėjimą išlikti ištikimam tikrąjai teatro materijai: Stebint „Miego brolį“ sunku „išjungti“ reminiscencijų kūrimo mechanizmą, vis atmintyje pažadinantį vaizdinius iš Nekrošiaus spektaklių. Stipriausia asociacija turbūt būtų pabirę kaštonai kaip cukraus gabalėliai „Kvadrate“. Vis dėlto nevadinčiau jų citatomis ar replikomis. Tiesiog Juška naudoja panašų sceninių įvaizdžių kūrimo principą. Kiekvienai pasirinktai romano situacijai ar personažo jausenai jis ieško sceninio atitikmens, naudodamas tik aktorių kūnus ir paprastus daiktus - kėdes, akmenį, tvarstį, medinį vamzdį, jau minėtus kaštonus. Svarbūs sceniniai objektai - knyga, kurios viršelis aiškiai matyti - tai lietuviškasis Schneiderio „Miego brolio“ leidimas, metronomas ir piupitras su gaidomis. Šie scenografijos elementai (scenografijos autorius - pats Juška) simbolizuoja savotišką spektaklyje vykstantį alcheminį procesą: žodinė kūryba per muziką tampa teatru. Muzika „Miego brolyje“ yra ir tema, ir formos elementas, nors kompozitoriaus Vyginto Kisevičiaus muzikos spektaklyje skamba gana nedaug. Tai, kad spektaklio epizodams parinkti muzikinių dalių pavadinimai, nėra taip svarbu (nors aktorių pakeistas metronomo tempas užduoda epizodo nuotaiką) palyginti su pagrindinio veikėjo Elijo, - anot režisieriaus, - „labai jautraus žmogaus“ - vidinio pasaulio išraiška. <...> Kiekvienas „Miego brolio“ epizodas - lyg savotiška sceninė lygtis, kurioje - dažnai net ne vienas nežinomasis. Veiksmas intensyvus, beveik neleidžiantis atsikvėpti. Šiek tiek atsipalaiduoti gali tik tada, kai nepaliaujamą simbolių ir kitų sceninių ženklų šifravimo procesą nutraukia grynojo grožio, kurio nereikia niekaip interpretuoti, įsiveržimai. Arba kai kurio nors ženklo reikšmės skaidrumas sutampa su jausmo intensyvumu. Tokių akimirkų yra Elijo ir Elsbetos scenose, toks yra spektaklio finalas. Arba kai spektaklio rimtį prablaško komiški intarpai, pavyzdžiui, scenose su Alekso Kazanavičiaus Pastoriumi ir keletą personažų vaidinančia Aušra Pukelyte.
Jaunosios kartos teatro kritikė Aušra Kaminskaitė portale 15min.lt publikavo recenziją Dėl visko kaltas Dievas. Spektaklis „Miego brolis“ Valstybiniame Jaunimo teatre, kurioje nemažai dėmesio skiria spektaklio muzikalumui: Dešimčiai spektaklio dalių A.Juška priskyrė veiksmą apibūdinančius pavadinimus bei muzikos terminus, nurodančius tempą, žanrą ar kūrinio dalį. Daugumą jų lydi metronomo mušamas ritmas (nustatytas pagal dalies pavadinime nurodytą tempą), atliekantis eilę funkcijų: sufleruojantis žiūrovams scenos nuotaiką, padedantis aktoriams tiksliai atlikti „muzikinius numerius“ ar choreografiniu tikslumu išdėliotus judesius, metaforiškai apibūdinantis visą Elijo gyvenimą kaip muzikinę kompoziciją, taip pat nurodantis jo širdies dūžių ritmą. Beje, pastarasis nepaprastai gražiai atskleistas pirmojo Elijo ir Elsbetos susitikimo scenoje, kurioje vaikinas ir žiūrovai pirmiausiai pamato merginos kojas, šuoliuojančias širdies dūžių ritmu – tarsi ji lemtų Elijo širdies ritmą ir tuo pačiu metu ją mindytų.
Scenas, vaizduojančias jautrią Elijo klausą, pasirinkimą groti vargonais, meilę Elsbetai, svajones, praradimą ir nuosprendį nemiegoti iki mirties A.Juška kuria tvirta režisieriaus ranka, tiksliai nurodydamas daugumos aktorių veiksmus (ypatingai jaunosios kartos, kuriems patikėti pagrindiniai vaidmenys) ir dažniausiai užkirsdamas kelią bet kokioms improvizacijoms. Tai suteikia spektakliui saugumo ir – kaip bebūtų keista – gyvybės, nes iš paskutiniųjų stengdamiesi suderinti savo judesius su muzikos įrašų diktuojamais garsais, aktoriai nuolat jaučia realią įtampą, natūraliai persiduodančią žiūrovams. Bus įdomu pamatyti spektaklį po vienerių ar dvejų metų, kai aktoriai puikiai įvaldys formą ir pasijus joje patogiai – smalsu, kiek įtampos diktuojamos gyvybės jie gebės išlaikyti.
Tekste Mažos tragedijos ir didelės komedijos žurnalo Literatūra ir menas teatro kritikė Jūratė Visockaitė apibendrina: Poetiškai ir drauge metodiškai pagal metronomą tiksinčiame „Miego brolyje“ furorą sukelia į sceną įstumtas Alekso Kazanavičiaus kunigas (kaip ir jo Stasikas ankstesniame spektaklyje „Žmogus iš žuvies“). A. Juška, žinoma, rizikuoja šitaip sumaišydamas savo paveikslo dažus, tačiau summa summarum, ir kitos figūros sužvilga gyvesniu atspalviu. Ir apsnūdusios publikos, ir sceninės plastinės dramos temperatūra momentaliai pakyla, dinamitinis komizmas šitai „mažajai tragedijai“ į taktą. Ir koks neišnaudoto, Kosto Smorigino, Arūno Sakalausko, Vytauto Šapranausko lygio aktoriaus talentas!
Artimiausias Adomo Juškos spektaklio Miego brolis (pagal Roberto Schneiderio knygą) rodymas Vilniuje: kovo 14 dieną teatre Meno Fortas.
