Režisierę Eglę Švedkauskaitę kalbina dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
Esu girdėjęs, kad ne vienas Lietuvos teatras, planuodamas spektaklius jaunimui ir Ričardo Gavelio romano pavadinime „Jauno žmogaus memuarai“ matydamas žodį „jauno“, svarstydavo apie šio kūrinio pastatymą. Bet, kūrinį perskaitęs, tokių minčių atsisakydavo dėl dviejų priežasčių. Pirma – kaip statyti keturiolikos laiškų forma parašytą romaną, antra – „jauno“ visiškai nereiškia, kad tai istorija tik jaunimui. Kas Tave įkvėpė imtis šio kūrinio ir kaip supranti esminę jo temą?
Šį romaną perskaičiau 2020-ųjų pavasarį. Suvokiau tai kaip konkretaus Lietuvos istorijos laikotarpio, XX amžiaus 8-9 dešimtmečių, analizę ir kritiką, tačiau mane labiausiai sujaudino žmogaus prisitaikymo prie sistemos istorija. Prisitaikymo, tačiau norėjimo tai sistemai priešintis. Troškimo priklausyti žmonių bendrijai, tačiau tuo pat metu išlikti savimi. Romane subtiliai skleidžiasi masės ir individo tema. Ričardas Gavelis mums pasakoja apie prisitaikymą ir rezistenciją sovietmečiu, bet šią prieštarą matau kaip aktualią bet kuriam laikui, bet kuriam regionui. Ir, sutinku, tai nėra romanas tik jaunimui ar apie jaunimą. Gal net priešingai – tai istorija apie mūsų senelius ir tėvus, kurie savo pavyzdžiu juk mus ir mokė priešintis, prisitaikyti ir apskritai suprasti, kokios taisyklės veikia šiame pasaulyje.
Pagrindinis romano veikėjas Leonas Ciparis būtent ir svarsto apie tai taisykles – paklusti joms, priešintis ar mėginti pakeisti. Iš esmės tai ir yra šio kūrinio ašis. Bet, kaip sako Ričardas Gavelis, „Leonas Ciparis mūsų pasaulyje teužgyveno teisę užsirašyti ant savo antkapio sakralinę frazę: „Jis stengėsi“. Kaip supranti tas pastangas ir kodėl, Tavo supratimu, Leonui Cipariui nepavyko?
Kurdami šį spektaklį mes žvelgiame į žmogų, norėjusį elgtis teisingai, tačiau paklydusį tiesos paieškose. Jis gyveno melo laike, kuriame tiesos nebuvo, tiksliau, ta tiesa buvo gniaužiama. Šiandien mes gyvename laike, kai tiesų yra daug, kai viena tiesa tarsi nebeegzistuoja, tad žmogus turi atrasti ir pasirinkti, kuo tikėti. Leonas Ciparis sugrįžta į savo jau praėjusį gyvenimą, kad išanalizuotų konkrečias situacijas, vedusias jį į pasidavimą ir ankstyvą mirtį. Jis sugrįžta papasakoti mums savąją tiesą, savo gyvenimo versiją, tampančią įrodymu, kad vien siekti, vien stengtis žmogui neužtenka. Tu klausi, kodėl jam nepavyko? Nes jis manė, jis idealistiškai tikėjo, kad žmogaus žodžiai sutampa su jo veiksmais. Paties Leono gyvenime tai sutapo, tačiau aplink buvo žmonių, kurie elgėsi priešingai. Ir tokie žmonės niekur nedingo. Juos matau ir šiandien, tai akivaizdu ir mūsų bendravimo kultūroje – mes ir šiandien gerbiame ar savaip prisitaikome prie galios pozicijose esančių figūrų, kad ir kaip akivaizdžiai jų veiksmai prieštarautų jų žodžiams.
Spektaklyje skamba daug gyvos muzikos. Muzika čia reiškia ir vaizdą, ir pasakojimo formą, ji veikia kaip skambanti ar tylinti atmintis. Kodėl renkiesi tokį būdą ir visiems aktoriams siūlai instrumentus?
Pirmas vaizdinys, kurį pamačiau perskaičiusi romaną – tai savo praradimų gėlą išdainuojantis Leonas Ciparis. Taip gimė pasirinkimas kurti spektaklį muzikinio pasakojimo būdu. Muzika man visada buvo artima kaip pasaulėjautą formuojanti jėga ir kaip paveikus būdas perteikti emocijas. Muziką suprantu kaip nuolatinį pasikartojimą. Juk mes klausomės ir klausėmės tų pačių dainų, nors jas žinome atmintinai. Todėl šiuo spektakliu mes ir klausiame – kodėl Leono Cipario daina, skambėjusi praeityje, tebeskamba šiandien? Ir kaip, kokiu būdu šiandien ją girdime.
