„Urbančičiaus metodas“, sužavėjęs lenkų publiką

Trys Jaunimo teatro spektakliai, sukurti jaunųjų menininkų platformoje Black Box, grįžo iš sėkmingų gatrolių Varšuvoje vykusiame tarptautiniame festivalyje BALTIC TRANSFER, skirtame jaunajam Baltijos šalių teatrui: tai režisierių Kamilės Gudmonaitės „Sapnavau sapnavau“, Adomo Juškos „Miego brolis“ ir garso menininko Arturo Bumšteino „Urbančičiaus metodas“, kuriuo šis kūrėjas praėjusiais metais debiutavo kaip režisierius.

Lenkijos publika bei tarptautiniai festivalio svečiai šiltai priėmė visus lietuviškos programos darbus, tačiau ypatingo dėmesio susilaukė Thomaso Bernhardo literatūrinių eksperimentų įkvėptas „Urbančičiaus metodas“ ir jo kūrybinė komanda, kurios nesibaigiantys publikos plojimai tą vakarą tiesiog nenorėjo paleisti nuo scenos. Po spektaklio vykusiame susitikime su žiūrovais šis kūrinys įvardintas kaip neeilinė, su niekuo nepalyginama meninė patirtis, galinti nustebinti ir užhipnotizuoti net išrankiausius Europos teatro gurmanus, o vienintelis, tačiau vakaro metu itin dažnai skambėjęs publikos apgailestavimas buvo tas, kad spektaklis trunka tik valandą: tai garso  peizažas, eksperimentinėje kelionėje po vokalinio meno istoriją įvedantis į transui artimą būseną, - komentavo žiūrovai. Spektaklis lapkričio 5 d. vėl rodomas Jaunimo teatro scenoje, o lapkričio 25 d. – Alytuje vyksiančiame tarptautiniame festivalyje Commedia.

„Urbančičiaus metodo“ kūrėjas – režisierius ir kompozitorius, garso tyrinėtojas – Arturas Bumšteinas: kai Jaunimo teatro vadovas pasiūlė perskaityti Thomaso Bernhardo knygą „Kalkinė“, nusprendžiau statyti pagal ją spektaklį arba, tiksliau, „klauseklį“. Galiu pasakyti, kad knygoje pasakojama istorija man padarė labai didelį įspūdį. Ji yra apie vyrą Konradą, kuris gyvena buvusiame kalkių kasyklos pastate ir bando pradėti rašyti studiją apie klausą. Jis kasdien eksperimentuoja su neįgalia savo žmona pagal taip vadinamą Urbančičiaus metodą, taikydamas įvarius klausos pratimus, pavyzdžiui, aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt kartų sušnabždėdamas sakinį „žmonėmis tik susitepi“ jai į ausį. Urbančičiaus metodas yra skirtas kurčiųjų klausos reabilitacijai ir yra įdomu, jog toks metodas taikomas teatro žiūrovui. Pastebėjau, kad ši mizantropiška knyga kai kuriems sukelia itin slogią nuotaiką, tačiau man asmeniškai yra svarbiau, kaip parašytas šis tekstas negu kas konkrečiai jame parašyta. Pats jau daug metų tyrinėju garsą ir šito spektaklio statymas man teikia galimybę rimtai padirbėti taip manęs dominančiomis nuobodulio bei monotonijos temomis. Repeticijų dienomis su aktoriais daug eksperimentavom su balsiais, ypač su minkštuoju „u“. Jiems, aktoriams, buvo sunku perprasti, apie ką šie eksperimentai. Bet aš kantriai aiškinau jų svarbą mano tyrimui ir, man atrodo, jie priešinasi jau daug mažiau...