APRAŠYMAS
Teatre retai statoma lietuvių
literatūros klasiko Ričardo Gavelio kūryba atgimsta Jaunimo teatro scenoje.
Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė pristato rašytoją išgarsinusio
romano „Jauno žmogaus memuarai“ (1989) teatrinę versiją.
Romano
adaptacijos bendraautoriaus Mindaugo Nastaravičiaus manymu, rašytojas Ričardas
Gavelis mūsų literatūroje pirmiausia reiškia „Vilniaus pokerį“, ir tai
natūralu, nes šį romaną literatūrologai vertina kaip svarbiausią ir sudėtingiausią
R. Gavelio kūrinį. Tačiau visgi nereikėtų pamiršti, kad jis parašė ne vieną, o
septynis romanus.
Iš keturiolikos laiškų sudaryti „Jauno žmogaus memuarai“ pirmą kartą
publikuoti 1989-aisiais, tuometiniame žurnale „Pergalė“. Kritikai tuomet jį
įvardijo kaip netikėtą, provokuojantį, erotišką ir labai arti tikrojo Lietuvos
gyvenimo esantį pasakojimą – brežnevizmas, stagnacijos metai, kylanti Sąjūdžio
aušra, o kartu ir chaosas galvose, puiki terpė veistis išminčiams,
ekstrasensams, gyvenimo gelbėtojams. Leonas Ciparis bandė čia atrasti savo
vietą – stengėsi suprasti, kokiu būdu veikia vis didėjantis pasaulis, stengėsi
pritapti, prisitaikyti, bet tuo pat metu mokėsi ir priešintis. Čia ir yra
esminė kūrinio drama, išliekanti ir spektaklyje, – teigia
dramaturgas M. Nastaravičius.
Pasak režisierės E. Švedkauskaitės,
„Jauno žmogaus memuarai“ – tai spektaklis apie atmintį. Apie trumpą, lūkesčiuose ir vizijose
paskendusį, tragiškai pasibaigusį jauno žmogaus gyvenimą. Tai kelionė iš anapus
į šiapus – iš savo atminties į gyvųjų atmintį.
Šneku
logiškai, gal net protingai, tačiau šneku ne tai, ką reikėtų. Vis nemoku
deramai pasakyti. Supranti, nelyginant būtum astmatikas, tau tolydžio stigtų
oro, kankintų amžina baimė uždusti, ir gerai žinotum, kad pagelbėti gali tik
bendrija, tik joje gali jaustis saugus: kai vėl užeis dusulio priepuolis,
bendrija paskolins tau oro, bemat įteiks deguonies pagalvę, be kurios tave
tikriausiai ištiktų mirtis. Nelyginant plauktum per beribę jūrą, su siaubu
laukdamas žudančio mėšlungio, vienas bemat nuskęstum, o, būdamas bendrijos
narys, tvirtai žinotum, kad greta plaukia valtis, iš kurios tau visad nusvies
gelbėjimosi ratą. Tasai saugumo jausmas visų svarbiausia, už jį gali mokėti bet
kuo, – romane „Jauno žmogaus memuarai“ svarsto Leonas Ciparis, pagrindinis šio
kūrinio personažas.
Leonas Ciparis yra žmogus, kuriam būtina bendruomenė, bendras tikėjimas,
vieningi siekiai. Jis visada norėjo apie tai kalbėti, ginčytis, tačiau prabilo
tik po mirties. Jo klausytoju tapo draugas ir mokytojas Tomas Kelertas –
žmogus, kuriam bendruomenės nereikėjo. Žmogus, kuriam pakako ir savęs paties. Spektaklyje
virš judviejų kybo ne tik niūrus sąstingio laikotarpis, sovietinės valdžios smogas,
bet ir mistiškos autoritetų figūros, galinčios naikinti likimus vienu piršto
mostu. Šio spektaklio kūrėjams yra įdomu, kaip praeities tikrovės memuarai
veikia šiandien, ir kokius jos pėdsakus atpažįstame mūsų laike, mūsų tapatybėje, – sako E. Švedkauskaitė.
Spektaklis
„Jauno žmogaus memuarai“ yra vienas iš Jaunimo teatro naujų pastatymų ciklo
apie šiuolaikinį jaunimą, jo gyvenimiškus pasirinkimus ir vertybines
orientacijas.
