Liepos 3 d. Jaunimo teatras užbaigs sezoną aktorės Viktorijos Kuodytės monospektaklio pagal Marko Aurelijaus knygą „Sau pačiam" premjera. Ta proga aktorė sutiko pasidalinti pasiruošimo netradicinės formos spektakliui išgyvenimais, karantino kasdienybės patirtimis ir Marko Aurelijaus filosofijos atradimais.
Pastarųjų dienų kasdienybė, kokia ji?
Mano nuotaikos migruojančios, aš visiškai pripratau prie karantino nūdienos. Iš pradžių, kaip ir manau daugeliui, net ir patiko atokvėpis nuo skubėjimo, prisiminiau daug užmirštų dalykų: artimuosius, mėgstamas veiklas. Darbas iš esmės nenutrūko ir per karantiną, dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriams aktorinį meistriškumą. Labai kokybiškai bendravome nuotoliniu būdu, buvo daug atradimų, kurių nebūtų įmanoma patirti tradiciniu mokymosi būdu, kuris dažnai būna paremtas skubėjimu. Teatro veikla sustojo, atvirai pasakius nebuvau jos pasiilgusi, iki to momento kol teatro meno vadovo pasiūlymu išstojau su Marko Aurelijaus tekstais prieš publiką. Aš viena didelėje scenoje. Nuo paskutinio karto buvo praėję trys mėnesiai. Tą akimirką supratau, kad tai mano gyvenimo dalis, kaip Markas Aurelijus pasakytų – tai tavo prigimtis. Pasitikrini ar tai yra tavo, ar tai darai tai tik iš įsibėgėjimo, bet jeigu pasiilgsti, tai turbūt tavo.
Kaip atrodė grįžimas į teatro sceną, repeticijas?
Juokinga tai, kad aš visada neigiau tuos mono pasirodymus, man nepatinka nei žiūrėti monospektaklių, nei vaidinti. Man visada buvo įdomu, kai scenoje bent jau du žmonės, įdomu, kas vyksta tarp jų. Pirmą kartą scenoje buvau steriliai viena. Tai visiškai nauja patirtis, nes aš skaičiau tekstą, nemokėjau jo mintinai, o to visada vengiau, kaip ir, beje, poezijos skaitymų. Visada sakiau – aš tai jau tikrai ne. Bet vėlgi, karantinas pasiūlė galimybę patyrinėti šią sferą ir mane ji pradėjo labai dominti. Pirmą kartą patyrinėjau savo balsą, nes dabar mes visi turime tam galimybes – diktofonus, telefonus. Tu neturi ieškoti ypatingos technikos, kad galėtum įsirašyti save. Gali visą dieną eksperimentuoti su savo balsu. Ką tai duoda aktoriui? Tu susidraugauji su savo balsu. Nes aktoriams tiek klausyti savęs, tiek save matyti dažnai yra sunku.
Šis teksto skaitymas, o ne mintinas vaidinimas, interpretavimas kūnu, veiksmais ar sceniniais sprendimais, toks visiškai sterilus būvimas buvo visiškai nauja forma, kuri negaliu pasakyti, kad nepatiko. Taip, buvo įtampos, bet ją malšino mintys, kad šie tekstai gali būti labai naudingi atėjusiems žmonėms, nes tai yra filosofija, o ji visada naudinga. Kodėl gi nepasidalinti su kažkuo, kas gali turėti naudos, leisti pasijusti stipriau dabartinės situacijos fone?
Labai įdomus momentas būnant scenoje, palyginus su kitais, buvo – mirtina tyla. Bet dėl ko? Aktorius gali teigti, kad čia viskas dėl jo įtaigumo. Niekas nejuda, niekas nekosėja, bet nekosėja todėl, kad visi bijo, bijo žvilgsnių sekančių paskui. Tokia tyla žiūrovinėje dalyje yra nuostabus laikas scenos žmogui.
Ar nėra keista būti scenoje prieš tiek mažai žiūrovų?
Nebuvo keista, tai nauja forma, kurią reikia patikrinti, beveik filosofijos seminaras, vienas žmogus, vienas prožektorius ir tekstai be jokios vizualinės pagalbos. Bent jau šiai dienai aš to diskomforto beveik ir nejaučiau. Man niekada neturėjo įtakos žiūrovų kiekis.
Kokia Marko Aurelijaus „Sau pačiam“ reikšmė jums?
Vieną naktį turėjau labai keistą susitikimą su šiuo autoriumi. Šalia manęs gulėjo mano keturiolikos metų dukra, aš skaičiau tą knygutę ir ji paprašė paskaityti garsiai. Dukra klausė ir jai labai patiko, buvo aišku ir net „faina“. Dar paklausė ir paskui užmigo.
Markas Aurelijus, kaip antikinės stoicizmo filosofijos atstovas, kalba, kad stoikas – ištvermingas, tvirtas, pusiausvyrą išlaikantis žmogus tiek varguose, tiek džiaugsmuose. Jis teigia, koks žmogus turi būti, kad jo vadovaujantysis pradas ne jausmai, ne siela, ne vaizduotė, bet protas. Šalia to jis protą prilygina ir dvasiai. Tai yra kažkoks žmogų vedantis darinys, ta prigimtis, kuriai mes tiesiog negalim pasipriešinti. Mes ne savo noru atėjom į pasaulį, ne savo noru ir išeisim. Tai yra prigimtinis dalykas, kurį mums suteikė gamta, prieš jį priešintis yra beviltiška ir visiškai neprotinga. Tai žmogus turi valingai suprasti protu ir prieš tą nekovoti.
Jis siūlo būdus, kaip gyventi tokioje situacijoje. Bet tas jausminis pradas leidžia suprasti, kad jis pats kankinasi dėl jausmo ir minties prieštaros. Ir tai, kad jis taip stipriai teigia tam tikrus tvirtus dalykus, tačiau kartu išgyvena abejonę ir kančią, rodo, kad jis pats lygiai taip nesusitvarko. Tai leidžia tą filosofiją pajausti kaip labai paprastą ir tau atpažįstamą, išgyvenamą kiekvieną dieną. Jis kalba apie tai, kad žmogus pats turi tobulėti dvasiškai, ir jeigu jis tobulės, tai tobulės ir visuomenė. Tas tobulėjimas vyksta stengiantis būti garbingu, sąžiningu, doru, padėti kitiems. Tokie paprasti dalykai į kuriuos mes dažnai nekreipiam dėmesio. Dažnai galvojame apie naudos faktorių, kad mes kažkuo turim būti, apie profesiją, išgyvenimą, tokius absoliučiai materialius dalykus, susijusius su kūnu. Markas Aurelijus kūną mato, kaip pačią menkiausią dalį žmoguje, deja, mes nuo jos priklausomi, tai yra mūsų lukštas iš kurio mes niekaip neišsilukštensim. Tai yra kietoji dalis, kuri leidžia suprasti, kad mes mirsim, kad mes sirgsim.
Kiekvienam iš šitų kūniškų dalykų jis įvardija po proto ir dvasios elementą, nes tai vientisas darinys. Protas susijęs su valia, tu valingai turi tapti doras, sąžiningas, atjaučiantis kitą, norintis padėti. Tokiu tapti yra labai sudėtinga. Sielą jis įvardija, kaip tokį dalyką, kuris susijęs su norais, su troškimais, tai irgi yra materialusis pradas. Mes sielą visada tapatiname su kažkuo dvasišku, o jis labai aiškiai įvardijęs, kad siela irgi yra prie materialiųjų dalykų, nes mūsų svajonės dažnai susijusios su kažko turėjimu. Markas Aurelijus labai aiškiai atskiria šiuos dėmenis ir koncentruojasi į protą, susijusį su valia ir dvasia, kuris ir turi būti vedlys, nes protas yra ta sprendimus siūlanti grandis. Mes, mirtingieji, vieninteliai, anot jo, gebam mąstyti. Savo tekstuose Markas Aurelijus sako, kad tam mes turim remtis į filosofiją.
Kuo Marko Aurelijaus filosofija aktuali šiandienos žmogui?
Markas Aurelijus rodo, kad mes turime labai daug baimių, jis labai aiškiai jas išsako. Ypač dabar, labiausia slegia mirties baimė, su ja tvarkytis mes turim mažiau galvodami apie kūniškąjį pradą.
Įdomu ką jis kalba apie politikus, kas yra politikos veiklioji dalis – žmoniškumas ir pavaldinių gerovė. Būdamas Romos imperatorius ir filosofas, Markas Aurelijus vadovavo valstybei išlaikydamas aukštą žmogiškumo lygį. Jo filosofijos centras – etikos, gėrio ir grožio samprata. Kokia visuomenė turėjo būti vadovaujama tokio vadovo! Galvojant apie mūsų politikus, atsiranda begalinis ilgesys, kad kiekvienoje jų grandyje būtų kas nors tokio. Įdomu, kaip tada atrodytų visuomenė...
Labiausiai Marko Aurelijaus filosofijoje mane žavi savęs tobulėjimo samprata, tačiau jis nesako, kad tu irgi privalai tai daryti. Tai nėra vien savitikslis poelgis, skirtas savęs gerinimui. Bet aš save gerinu dėl to, nes tikiuosi, kad nuo manęs priklauso, kokia bus visuomenė. Aš toks stengsiuosi būti, tu toks stengsiesi būti, mūsų visuomenė gražės, jei mes pradėsim gyventi bendromis moralės taisyklėmis. Marko Aurelijaus filosofija pranoksta savo laikmetį.
Aišku dabar esame tokiame laike, kai žmogus yra visagalis, bet baimė neišnyko niekur, nerimas tik auga. Markas Aurelijus aiškina, kad žmogus laikinas, viskas keičiasi, gyvenimas tik dalelytė. Mes trokštam būti naudingi, realūs, tačiau mūsų realybė yra labai trumpa. Tokia pati, kai pamatai paukštį ir įsimyli jį, kokia prasmė, jis jau praskrido, taip pat turi galvoti apie savo gyvenimą – jis jau praskrido.
Ar dirbant su šiuo kūriniu teko susidurti su sunkumais, iššūkiais?
Taip, vis tiek šis sceninis sprendimas turi būti tiksliai išieškotas, tai negali būti spektaklis, tai vis tiek bus tekstų skaitymai iš lapų, kol kas neįsivaizduoju kitos formos. Man yra noras pristatyti tai, kaip Marko Aurelijaus mintis, o ne savo, nes dažniausiai aktoriams interpretuojant kūrinį jie yra linkę susitapatinti, bet čia yra pristatymas tų filosofinių minčių, kuriomis galima vadovautis, kurios gali mums padėti. Aš esu tik tiltas iki tų, kurie atėjo paklausyti, o ne centrinis asmuo.
Ne veltui pradedu nuo teksto apie tėvą, man tėvas buvo didžiausias pavyzdys. Tarsi Markas Aurelijus tampa tėvo figūra. „Sau pačiam“ jis rašė, kaip dienoraštį, kaip būdą išsigelbėti nuo žiaurios vienatvės, kaip būdą suvokti ir apvainikuoti ją, ką ir padarė šiuo kūriniu. Jaučiasi, kad žmogus labai daug mąstė ir tas kankinančias mąstymo naktis sudėjo į galutines tezes. Vadinasi, šios mintys yra išgrynintos, toks turi būti ir sceninis sprendimas – išgrynintas. Nieko nereikalingo, nė vieno žvilgsnio, nereikalingo judesio, toks išgryninimas, kokia yra ir pati knyga.
Ką žiūrovas turėtų išsinešti iš šio spektaklio?
Tą ką ir mano dukra, – iš pradžių susidomėti tekstu, jį suvokti: Marko Aurelijaus mintis galima pajusti pojūčiais, jo mintys lengvos, bet esminės. Būtent tą lengvumo jausmą galėtų išsinešti, o vėliau galėtų užmigti. Žmogus užmiega, nes nusiramina, o nusiraminti galima kažkuo patikėjus. Išėjęs žmogus gali galvoti, kad žino, kaip šiandieną nugyventi, negalvoti kaip rytoj, bet bent jau šią dieną užbaigti jis gali ramiai.
Ką jūs pati išsinešite?
Pagalbą išgyventi kiekvieną dieną.
Kalbėjosi Augustė Puteikytė
