Naujus metus Jaunimo teatras pasitiko premjera – sausio 7, 8 dienomis Salėje 99 jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė pristatė spektaklį pagal jaunos, progresyvios, viena įdomiausių šiuolaikinės dramaturgijos atstovių Rusijoje laikomos Asios Vološinos pjesę Žmogus iš žuvies. Spektaklis atstovaus Jaunimo teatrą Berlyno Volksbühne teatre gegužės mėnesį vyksiančiame POSTWEST festivalyje.
Žmogus iš žuvies susilaukė didžiulio teatro bendruomenės bei kritikų susidomėjimo Lietuvoje. Į artimiausių spektaklio rodymą vasario 20 d. bilietų jau nebėra. Kuo, anot kritikų, ypatingas Švedkauskaitės bei Vološinos tandemas?
Teatro kritikas Vaidas Jauniškis recenzijoje Dvi kartos, du žvilgsniai įvertina Švedkauskaitės subtilios režisūros bei Vološinos gyvenimiško realizmo kuriamą sceninę harmoniją: Scenos išcentravimas, nerėksmingos intonacijos paverčia spektaklį švelnia vivisekcija be stambių akcentų (juk iš tiesų drama ir yra skrodimas su narkoze), - tyrimas, kaip pavojaus ar tragedijos akivaizdoje išliekama patogiai ramiai iš karto susitaikius su praradimu.
Ir jau pradedu kolekcionuoti spektaklius, kuriuose nerėkiama, nors tragedijos nuo to nemažėja.
Tuo tarpu teatrologė Daiva Šabasevičienė išsamioje spektaklio analizėje, publikuotoje savaitraštyje 7 meno dienos, pavadintoje taip pat kaip spektaklis – Žmogus iš žuvies – teigia: Taip be didesnės įtampos jau nuo pirmų akimirkų įvyko harmoningas teksto ir gyvo teatro susikryžminimas. Retsykiais tekstas gali pasirodyti pernelyg abstraktus, panašus į džiazą, bet čia pat režisierė jį „sustabdo“, priverčia įsiklausyti, nepaversdama dramaturgės vien tik daugžodžiaujančia persona. Kai Vološina sako „volteriškas krėslas“, supranti, kad ji šį Apšvietos rašytoją, istoriką ir filosofą pažįsta ne iš mokyklinio vadovėlio. Jos kalbėjimo laukas asociatyvus ir labai prasmingas. Kuo labiau dramaturgė su režisiere bando kritikuoti aplinką, tuo labiau išsiskleidžia didžiulis liūdesys ir sielvartas į įvairias situacijas patekusių žmonių atžvilgiu. Abi šaudo ne tuščiais šoviniais, abiejų kalbėjimas pilnas rimtų poteksčių, abi sėdi tame pačiame filosofiniame krėsle ir pripažįsta, kad teatras – tai apversta psichoanalizė. <...> Stebint aktorius vis dėlto tenka pripažinti, kad tam tikra laisvė, jų organiškumas ir atidumas pirmiausia sklinda nuo Švedkauskaitės „burtažodžių“. „Žmogus iš žuvies“, nors ir nedidelis, tampa rimtu spektakliu, nes jame nėra dirbtinumo, būdingo daugeliui šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų. Jis nuo pradžios iki pabaigos netrūkčioja ir nieko tyčia nekomplikuoja – nedemonstruoja teatro svarbos. Šią pjesę labai lengvai galima paversti beprotiška, nepastatoma, bet taip neatsitiko. Ir tokią palankią aplinką pirmiausia kuria puikus aktorių ansamblis, kuris režisierės „diriguojamas“ net pirmąją premjeros dieną pasirodė virtuoziškai.
Kritikė Aušra Kaminskaitė irgi pastebi darnią teksto bei režisūros harmoniją recenzijoje Gyvi žmonės nesustoja. Spektaklis „Žmogus iš žuvies“ Jaunimo teatre: Kodėl tiek norisi kalbėti apie teksto ir jo sakymo „Žmoguje iš žuvies“ ypatumus? Todėl, kad žodžių nepaprastai daug, be to, juos labai retai pertraukia pauzės. Didesnę, tekstu išreikštą istorijos dalį lydi puikiai kuriamos, papildomus sluoksnius generuojančios atmosferos, tiksliau – nuolatinė jų kaita. Su tuo režisierė tvarkosi kone meistriškai – lengvą, gyvą grupės pokalbį keičia prie mikrofono pasodinta ir su kompiuteriu, o iš tiesų – į gėlių klombos gelmę kalbanti vieniša moteris; į jos monologą terpiasi vis labiau spaudžiantis, skaudinantis, sprogstantis kitos moters monologas, kuriame nevilties užgožtą vidinę jos šviesą iliustruoja Benua gitara tyliai atliekama muzika ir švelnių spalvų apšvietimas.
Kiekvieną spektaklio elementą atskirai išanalizavo teatro kritikas Julijus Lozoraitis tekste Obuoliai Merilinos Monro vyro žmonai. Kalbėdamas apie teksto ir režisūros santykį, autorius konstatuoja: Iš tikrųjų teatralizuoto pjesės skaitymo žanras čia yra tik imitacija, įvadas, klaidinantis manevras tikslu suvilioti ir neutralizuoti ir įgudusius priekabius, ir geranoriškus atsitiktinius žiūrovus. Iš tiesų viskas toliau spektaklyje yra surėdyta pagal užkoduotas pjesėje ir režisierės sumanytas griežtas taisykles. Nei publika čia yra „patiekalas teatrui“, nei aktoriai nusiteikę tenkinti žiūrovų užgaidas. Vaidinimo esmė yra pakylėtas, šventiškas it turiningas aktorių ir publikos sambūvis pjesės, spektaklio kūrėjų ir atlikėjų vaizdinių, temų ir sąvokų prisodrintame pasaulyje. Savotiškas postčechoviškas repostmodernizmas (čia beveik citata iš pjesės) yra tai, ką labai jautriai ir raiškiai suformulavo Asia Vološina savo pjesėje, ir ką režisierė Eglė Švedkauskaitė labai tiksliai suvokė, ir sukūrė tam labai tikslų, efektyvų ir efektingą sceninį atitikmenį.
Šį sezoną spektaklį Žmogus iš žuvies dar bus galima išvysti kovo 21 d. teatre Meno Fortas.
