Sausio 31, vasario 1 dienomis Jaunimo teatre režisierius Adomas Juška pristato premjerą – spektaklį Miego brolis pagal Roberto Schneiderio knygą. Tai jau trečioji režisieriaus premjera šiame teatre. Kartu su Jaunimo teatro aktoriais Andriumi Bialobžeskiu, Aleksu Kazanavičiumi bei Aušra Pukelyte scenoje pasirodo ir jaunosios kartos aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III-io kurso studentai (kurso vadovas Oskaras Koršunovas) Džiugas Grinys, Digna Kulionytė bei Aurelijus Pocius, kuriems patikėti pagrindiniai vaidmenys. Artėjant premjerai aktoriai komentuoja savo kuriamus personažus, pristato pagrindines romane bei spektaklyje nagrinėjamas temas ir pasidalija žiniomis apie kūrybinį procesą.
Apie romaną
Aurelijus Pocius: Miego brolis yra itin įtraukiantis kūrinys, jį pavadinčiau vieno vakaro romanu. Knygoje yra derinami tarpusavyje kontrastuojantys dalykai: joje daug žiaurumo, bet kartu, kaip atsvara jam egzistuoja grožis. Pagrindiniam veikėjui tai – muzika. Kaimelio, kuriame vyksta veiksmas, aplinka yra persunkta grotesko, joje kartais probėkšmiais jautrios meilės istorijos pavidalu išnyra grožis. Tai romanas apie ypatingu talentu apdovanotą žmogų, kuris gimė ne toje vietoje, ne tuo laiku ir ne toje aplinkoje.
Digna Kulionytė: Romaną perskaičiau greitai, buvo lengva skaityti. Liko sunkus, bet tuo pačiu ir išlaisvinantis įspūdis. Elijaus Alderio mirtis nebuvo labai gramzdinanti. Kūrinys purvinas, juodas, sunkus, bet jame netrūksta ir palengvėjimo momentų, kurie, atrodo, išlaisvina ir apvalo. Miego brolis man priminė vaikystėje skaitytą knygą Kvailių kaimas. Žmonės niekuo nepasitiki, visi priešai, aplink nėra jokios meilės ir štai, sužydi kažkokia meilė, kuriai vis tiek nėra kelio išsikėroti. Ji galėtų žydėti, bet tokioje terpėje, deja, negali. Kaip ir menininkas-kūrėjas, Elijas Alderis.
Džiugas Grinys: Kai skaičiau Miego brolį, jame radau panašumų su Patricko Süskindo romanu Kvepalai. Vieno žudiko istorija. Minėtoje knygoje pasakojama žmogų, kuris pasižymi fenomenalia uosle, taip, kaip Miego brolyje Elijas Alderis pasižymi fenomenalia klausa. Man jautriausia pasirodė meilės tema ir tai, kad ji lieka neišsakyta. Tai mane patį verčia susimąstyti: kiek dalykų išsakau, o kiek lieka nutylėta, kokią įtaką tai turi mano gyvenime? Kaip viskas būtų pasisukę, jeigu būčiau tam tikrus dalykus išsakęs, ir kaip, visgi lieka, kai nepasakau?
Apie spektaklyje kuriamą personažą
Aurelijus Pocius: Mano veikėjas romane yra vardu Peteris. Jis pagrindinio veikėjo Elijaus Alderio bendraamžis. Knygoje labai išryškintos pavydo, prislėgto, jauno žmogaus, kuris patiria smurtą iš tėvo, nekenčia aplinkos, kurioje egzistuoja, linijos. Staiga jis atranda Elijo talentą. Kartu ir pavydėdamas, bet ir saugodamas nuo bet kokios meilės, Peteris stumia Eliją kurti muziką, dalyvauti vargonų turnyre. Kurdami spektaklį mes atsisakėme Peterį deginančios pavydo linijos, spektaklyje jis žavisi Elijum, stumia jį kurti, bando padėti jam atrasti ir išnaudoti jo talentą bei klausą.
Digna Kulionytė: Mano personažas vardu Elsbeta, Peterio sesuo. Ji – labai užspausta mergaitė. Knygoje rašoma, kad motina yra po vyro padu, ir Elsbeta, pamačiusi tokį pavyzdį, irgi talkina vyrams. Įsigilinus į personažą, manau, kad po gražia, tyra, gera mergaite slypi gaivališkumas, kurio turi ir visi kiti to kaimo gyventojai. Būtent būnant su Elijumi, kai ji patiria laimės jausmą, tam tikrą gyvybingumą, ji išsilaisvina. Man ji atrodo paprasta, trokštanti meilės, šilumos, artumo, net geisminga. Kartais tiesmuka. Ji kiek priešinga Elijui.
Džiugas Grinys: Mano personažas – Johanesas Elijas Alderis, pagrindinis romano veikėjas. Jis išsiskiria tuo, kad turi fenomenalią klausą – jis girdi žmogaus širdies plakimą už didžiulio atstumo, jis girdi netgi žmogaus minčių dūzgimą. Elijas labai jautrus, stipriai, visa širdimi mylintis žmogus. Sakyčiau, net šiek tiek neurotiškas. Pagrindinė jo linija – tai neišsipildžiusi meilė. Sekdamas jo istoriją susidariau įspūdį, kad meilė yra aukščiau ir svarbiau už bet kokį genialumą. Kai Elijas pramoksta groti, jis savo talentą pradeda lavinti tik todėl, nes jaučia, kad groja Elsbetai. Ne pasauliui, o būtent jai, nes kitaip negali, nemoka išsakyti tos meilės. Jausmas, kurį jis išgyvena yra žodžiais nenusakomas. To, ką jaučia Elsbetai, per visą savo gyvenimą Elijas ir lieka neišsakęs. Tai turbūt jį ir pražudo. Kas myli, tas nemiega.
Apie kūrybinį procesą
Aurelijus Pocius: Režisierius dirba be inscenizacijos, todėl romanas visada yra šalia ir niekada nediktuoja taisyklių. Šiuo atveju režisierius, manau, diktuoja taisykles. Labai gražu, bet ir sunku tai, kad mes visi, be jokio scenariajus dirbame vietoje, ir tai reikalauja visų įsitraukimo, visų vaizduotės pajungimo, statome sceną iš niekur, nuo nulio. Tai sunkus procesas, kuris vyko kone kas dieną, kol mes pajėgėme aprėpti mūsų norimą dramaturgiją, kurią siūlo romanas. Telkiamės į labai minimalias dalelytes, kaip kad Elijo klausa: metronomo garsas, kiekvienas bato tauškėjimas, visas įgarsinimas – telkiamės į garsus ir bandome tai atlikti su nežmonišku kruopštumu.
Digna Kulionytė: Romanas yra mūsų medžiaga, materija, iš kurios galime lipdyti, ką mums reikia. Tai yra tam tikra įrankių dėžė. Iš jos mes pirmiausia paimame pieštuką, braižom eskizą. Viso to fone yra materija – romanas, iš kurio ir skolinamės linijas. Tada pasiimame spalvas, naudojame jas, spalviname. Iš pradžių atsiranda eskizas, tada atsiranda spalvos, kontūrai, ryškiname, dailiname. Šitokiu būdu iš romano išauga visiškai kitas, naujas kūrinys.
Džiugas Grinys: Sutinku su kolegomis. Taip, didžiausias iššūkis yra darbas be dramaturgijos. Taip pat prieš pradėdami dirbti scenoje neturėjome išsamios romano analizės – personažų linijas analizuojame vietoje, repeticijų metu, iš karto galvojadami ir apie sceninę išraišką. Tai, man asmeniškai, yra nauja ir su tuo neteko iki šiol susidurti. Man labai patiko Dignos pavyzdys, kaip iš eskizo išeina visas kūrinys. Iš sėklytės į medį, kaip sakoma.
Spektaklio Miego brolis premjera – sausio 31, vasario 1 dienomis Jaunimo teatro salėje 99.
Parengė Laura Šimkutė
