Ievos Kaniušaitės kūrybinė biografija: 2015–2019 m. Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje studijavo teatro režisūrą (kurso vadovai Eimuntas Nekrošius ir Silva Krivickienė), nuo 2019 m. rugsėjo – Jaunimo teatro aktorė, vaidina spektakliuose: „Žmogus iš žuvies“ (rež. E. Švedkauskaitė) pagal Asios Vološinos to paties pavadinimo pjesę, „Cinkas“ (rež. E.Nekrošius) pagal Svetlanos Aleksijevič knygas, „Inferno – Paradiso“ (rež. E. Nekrošius) pagal Dantės „Dieviškąją komediją“, G. Varno „Puikus naujas pasaulis“ pagal A. Huxley’io romaną, taip pat pagal A. Vološinos pjesę pačios režisuotame spektaklyje „Mama“ ir spektaklyje „1+1=1“, kurtame pagal A. Čechovo pjesę „Ivanovas“. Ievą taip pat galima pamatyti Pauliaus Markevičiaus performatyviame spektaklyje „Analizuojant žvėrį“.
Šią vasarą Ieva Kaniušaitė režisavo I. Vyrypajevo pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaitymą, vykusį „Meno forte“ bei MMLAB kūrybinėje erdvėje, o lapkričio 22 d. pasirodė LNDT organizuojamame pjesių skaitymo festivalyje „Versmė“ – režisavo suomių dramaturgo Tuomaso Timoneno pjesę „Skundęsis dėl triukšmo subadytas peiliu“ su šešiolikos aktorių komanda.
Kaip atradai Asios Vološinos dramaturgiją?
IEVA: Man baigiant režisūros ketvirtą kursą, Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga pasiūlė paskaityti Asios Vološinos pjesę „Mama“, pagalvoti apie galimybę ją statyti. Vėliau tų pačių metų rudenį Eglė Švedkauskaitė pakvietė prisijungti prie aktorių komandos jai statant spektaklį pagal kitą tos pačios autorės kūrinį „Žmogus iš žuvies“. Taip ir susipažinau su šios dramaturgės kūryba.
O su pjese „Mama“ turėjau ilgą kelionę. Iš pat pradžių pjesė atrodė labai atpažįstama ir asmeniškai paliečianti. Tačiau būtent dėl to atpažįstamumo su ja kamavausi dvejus metus, o per juos patyriau visą jausmų amplitudę – nuo begalinio užsidegimo iki neapykantos statomai medžiagai. Vienu metu buvau beatsisakanti tos pjesės, bet viduje kirbėjo mintis, jog gal dar nemesti, galbūt geriau jausčiausi, jei visgi padaryčiau tą darbą iki galo – juk tiek savęs įdėta, būtų gaila laiko. Tuomet kažkaip susikaupiau ir valios pastangomis bei dėl visos kūrybinės komandos motyvacijos pastatėme spektaklį ir užbaigėme pradėtą darbą.
Koks jausmas padarius – ar jauti, kad reikėjo?
IEVA: Taip, dėl poros priežasčių: viduje tikriausiai per ilgai buvau su ta medžiaga, reikėjo ją paleisti, ji buvo manyje išdiskutuota, pamatyta iš visokiausių kampų, bet supratau, kad gilinimuisi ir perfekcionizmui nebus galo, todėl reikia tiesiog kažkur padėti tašką.
O antroji priežastis – savidisciplinos klausimas. Būčiau labai savim nusivylusi, jei būčiau metusi. Prikaišiočiau sau ir tarsi būtų neužbaigtas ryšys, kažko neatlikto jausmas, kuris vilktųsi su manimi, man iš paskos. Dabar tiesiog ramiau.
Be to, kai norėdavosi pasiduoti, prisimindavau amžinatilsį savo dėstytojo, mokytojo Eimunto Nekrošiaus mintis, jog reikia dėl savęs padaryti darbą iki galo, save disciplinuoti, „tempti save už ausų“. Kitaip tariant, jis sakydavo, kad turėtų būti sportinis interesas, ypač su medžiagomis, kurios atrodo sunkios, neįdomios, priešinasi – tarsi kūrybinis azartas tas medžiagas įveikti.
Tą darbą atidėliojai ir išgyvenai kelis
etapus – gal tavyje kovojo aktorė ir režisierė? Ar jos sugyvena?
IEVA. Man įdomios abi profesijos. Jos – skirtingos. Anksčiau atrodydavo, kad galiu suderinti vienu metu ir tai, ir tai. Tačiau tik per patirtis atėjo suvokimas, kad nepersiplėšiu, nes jausdavau, kad vienu metu darant abu darbus vienas iš jų nukentės, nebus toks kokybiškas, koks galbūt galėtų būti, jei susitelkčiau tik į vieną aspektą. Todėl po paskutinio režisūrinio darbo „Mama“ nusprendžiau, kad šias dvi profesijas atskirti būtina, ir dabar renkuosi arba viena, arba kita.
Man aktorystė – tai savirealizacijos būdas, kai tau dažniausiai iš išorės duodama vizija, kryptis, forma. Man suteikiami įrankiai – medžiaga, pjesė, tekstas, personažas, dažnai ir temos, kurias pasitelkusi aš galiu papasakoti ne tik režisieriaus sumanymą, bet ir savo, kaip Ievos, žmogaus, kuris turi savo jausmus ir patirtis, istoriją. Galbūt tai tam tikra ekshibicionizmo forma – viduje nagrinėju savo santykį su duota tema, atrandu savo požiūrį į tai arba panašias patirtis ir tuomet duoto personažo žodžiais kalbu apie save…
O režisūroje savirealizacijai įrankį turi susigalvoti pats. Ir tai be galo sunku. Nori papasakoti apie tai, kas tau skauda, brangu, džiaugsminga ar įdomu. Galbūt nori atskleisti savo santykį su statoma medžiaga arba tiesiog kelti sau rūpimus klausimus, bet tai neapčiuopiama, lyg koks vėjas ar rūkas tavo viduje. Tarp minties ir jos raiškos – praraja. Ir tik tada supranti, kad tai yra begalinės atidos, detalumo, stebėjimo reikalaujantis darbas... Reiškinių prigimties nagrinėjimas, kurio tik paskiausia išdava yra spektaklio sukūrimas. Režisūra tuo pat metu reikalauja ir juvelyriškos gebos pamatyti detales, ir sugebėti mąstyti abstrakčiai. Gebos pamatyti visumą ir kas ją sudaro. Negana to, tai yra darbas su žmonėmis, su kūrybine komanda, su aktoriais, su jų asmeninėmis, unikaliomis patirtimis, jausmais, jų santykiu su statomu dalyku, medžiaga. Todėl reikalinga ir kruopšti atranka, nuolatinis bendros krypties stebėjimas, kad „nenuneštų į šoną“. Tai žymiai ilgesnis savirealizacijos procesas. Galiausiai tai virsta kažkuo platesniu – tavo asmeninė patirtis ar impresija tampa tik atspirties tašku, o galutinis rezultatas – kažkuo universalesniu.
Kaip atskirti tuos du darbus, jeigu ir režisuoji, ir vaidini spektaklyje („Mama“)?
IEVA. Repetuojant „Mamą“, šie du darbai mano galvoje dar nebuvo atskiri – jie persipindavo, o repeticijas vesdavau grynai intuityviai. Dėl to kildavo daug nesusipratimų, manau, apsunkinau darbo procesą ir kolegoms, ir sau. Kita vertus, intuicija daug ir padėjo. Žinoma, pagrindinis intuicijos argumentas ir matavimo vienetas – jausmas. Taip ir vykdavo – jauti, kad kažkaip „pro šoną“, ir iškart sustoji. Tuomet dirbi, kol daugmaž junti, jog va, dabar tai yra tai! Skamba tikriausiai juokingai, nes kaip tu paaiškinsi kolegoms ar sau, kodėl, tavo manymu, vienas ar kitas sprendimas yra teisingas? Tai ir sakai: TIESIOG TAIP JAUČIU. Repeticijose dirbdavau ir kaip aktorė, ir kaip režisierė, repeticijas filmuodavom, grįžusi namo, jas peržiūrėdavau jau kaip režisierė ir rašydavausi pastabas.
Vėliau, po spektaklio premjeros, atsigręžus ir permąstydama spektaklio statymo laikotarpį, apsisprendžiau, jog šių darbų suderinimas man per sudėtingas, ir spektaklio statymo procesams ateity bus naudingiau ir sąmoningiau ir man, ir su manimi dirbantiems, jei nebandysiu vienu metu aprėpti ir režisūros, ir vaidybos.
Ką mėgai vaikystėje?
IEVA. Kiek save prisimenu, mano pasaulyje nuo mažens buvo dvi aiškios kryptys: sportas ir teatras. Rinkausi dalykus pagal tai, kas man apskritai pasaulyje patinka. Nuo pirmos klasės pradėjau lankyti karatė ir teatro būrelius, ir šios dvi sritys man visiškai viena kitą papildė. Karatė ėmiau lankyti, nes nuo mažumės buvau susižavėjusi Japonijos kultūra, o kartu atėjo ir susižavėjimas samurajais, anime, kovų menais. Be to, turiu vyresnį brolį, mano vaikystės geriausi draugai buvo berniukai, todėl kovos, žaidimai būnant nindzėmis ir kardų bei lankų gamybos iš medžių buvo mano kasdienybė. Norėjau būti kieta. Kai buvau pirmokė, pamenu, atėjo į klasę karatė treneris: dviejų metrų ūgio, su kimono ir juodu diržu, kalba žemu balsu, o mes tokie maži sėdim nustebę, susižavėję... Pakvietė į karatė. Grįžusi namo pasakiau: „Mama, lankysiu karatė.“ Mama neprieštaravo. Ir beveik devyniolika metų su kelerių metų pertraukomis tai buvo mano dalis.
Turiu rudą karatė diržą, labai norėčiau tęsti, nes tai irgi pradėtas ir neužbaigtas darbas, bet vis nepavyksta sugrįžti…
Kaip susidomėjai teatru?
IEVA. O su teatru buvo taip... Lankiau Kaune pradinę mokyklą „Anima“. Ji buvo susijusi su menais: dėstoma ir choreografija, ir teatras, ir keramika. Teatro būrelį vedė labai šauni mokytoja Vitalija Vyšniauskaitė, su ja retsykiais pabendraujame iki šių dienų.
Kiek save prisimenu, nuo pat vaikystės kartais jausdavau nepaaiškinamą liūdesį dėl pasaulio – tai yra toks specifinis jausmas, kurį atpažįstu knygose ar spektakliuose. Tai toks veriantis jausmas, kuris viską talpina: ir graudumą, ir vienatvę, ir grožį, ir liūdesį, ir neaprėpiamumą. Kažkoks egzistencinis, kosminis jausmas. Kai teatro būrelyje kurdavom minimalius, vaikiškus žaidybinius spektakliukus, ten tą jausmą galėjau pirmą sykį apčiuopti ir tarsi iš savo vidaus jį kažkur iškelti į išorę, juo pasidalyti. Tai buvo geras jausmas.
Taigi, gal iki 16–18 metų greta ėjo teatro ir karatė linijos. Vėliau Kauno dramos teatre lankiau teatro mokyklėlę pas Nijolę Lepeškaitę. Tuo metu ir gimė mintis, kad visgi gal norėčiau su tuo susieti savo ateitį. Tiesa, negalvojau stoti į režisūrą, nes neturėjau apie tai supratimo, tuo metu labiau traukė aktorystė (nors ir apie ją neturėjau supratimo).
Pamenu, mokykloje visgi buvau gimtadienių, švenčių organizatorė, turėjau norą užsikrauti ant pečių Šimtadienio organizavimą… Tai atrodė režisūros viršūnė.
Režisavai?
IEVA. Ne, tai nebuvo režisūra. Tai buvo tiesiog renginio organizavimas, administravimas. Ir tik vėliau pagalvojau, kad galbūt tai galėtų būti tai, ką galiu daryti, – visumos suvaldymas. Man pasirodė įdomu, kad, pavyzdžiui, turi viziją ir nori ją išpildyti, o kad ji įvyktų, reikia pajungti daug visumos detalių. Man tai patiko. Bet kažkodėl įstojau į ispanų filologiją VU. Pusmetį pasimokiusi supratau, kad nieko nebus, visgi noriu į teatrą. Kadangi apsigyvenau Vilniuje, pradėjau dažniau lankytis teatre. Pirmas mano pamatytas E. Nekrošiaus spektaklis buvo „Idiotas“ (2015 m.), tada išvydau O. Koršunovo „Žuvėdrą“, „Išvarymą“, „Meistrą ir Margaritą“, E. Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“, paskui iškart „Rojų“, vėliau J. Vaitkaus „Stepančikovo dvarą“. Per trumpą laiką pamačiau daug labai gerų spektaklių. Gavau teatrinio lauko smūgį. Ir pajutau, kad noriu būti to dalis, nors vizijos, ką ir kaip norėčiau konkrečiai daryti, neturėjau. Bet žiūrėjau Nekrošiaus spektaklius, ir tiesiog jausmas, kurį man paliko jo spektakliai, buvo tas, kurį atpažinau, kurį turėjau nuo vaikystės. Šitas jausmas veria viską kiaurai. Ir kažkodėl pasirodė, kad pagaliau tai ta vieta, kur aš priklausau. Paskui pamačiau, kad E. Nekrošius renka režisierių kursą ir supratau, kad viskas – aš tiesiog privalau pabandyti įstoti. Per neaiškų stebuklą patekau.
Ką gavai iš mokytojų, ką saugai ir norėtum išsaugoti?
IEVA. Kiekvienas sau išsineša kažką individualiai. Man asmeniškai svarbiausias dalykas, kurį norėčiau savyje ugdyti ir meniniu, ir žmogiškuoju požiūriu, – tai tiesiog sąžiningumas. Sąžiningumas prieš save, o ir meninis sąžiningumas: pripažinti sau, kad kažkas yra paviršutiniška, primityvu, blogai, ieškoti to, kas yra tavo, nuo tavęs, sąžiningai ieškoti... Bet pirmiausia turi būti atviras sau, su savimi.
Taip pat dar viena esminė savybė – savasties laikymasis. Žinoma, kad jos laikytumeis, dar ją reikia atrasti ir suvokti.
Man, tik įstojusiai, buvo svarbus krypties klausimas. Atrodė, kad trūksta vidinio kompaso. Vertybinio, meninio: pagal ką matuoti save, aplinką, reiškinius? Kas yra svarbu? Kokios charakterio savybės man svarbios kaip žmogui, kaip būsimai kūrėjai? E. Nekrošių stebint, su juo bendraujant, iš jo mokantis, tas vidinis kompasas tarsi susiformavo.
Labiausiai man atrodo ugdytinos ir vertintinos savybės – disciplinuotumas, pasiryžimas dirbti, žvėriška energija, nenuolaidžiavimas sau ir kitiems, pasaulio akylas ir detalus stebėjimas, nedaugžodžiavimas, rezervuotumas... Humoro jausmas. Ir begalinis palaikymas, tikėjimas tavimi, kad viskas tau bus įveikiama, kad gali padaryti daugiau, nei tu pats manai galįs. Kad nieko nepadaromo nėra.
Nepataikavimas niekam. Vidinė laisvė. Visa tai man atpažįstama ir iš karatė filosofijos. Kovotojo savybės, kurias norėčiau stiprinti savyje.
Viskas, ką sakai – tai galima būtų apibrėžti žodžiu – tiesos jausmas?
IEVA. Taip, ir
bandymas būti ištikimam tam, kuo tiki. Net jei bus sunku būti vienam su savo
vizija, galbūt jos nepavyks niekada iki galo išreikšti… Bet tai ir yra
siekiamybė, galbūt visam gyvenimui, o galbūt tai ir išvis nepasiekiami dalykai.
Kalbino Akvilė Melkūnaitė
