Balandžio 27 d. bus rodomas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Cinkas (Zn)“ pagal rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygas. Spektaklis rodomas su vertimu į anglų kalbą.
Kai prieš penkerius metus režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė spektaklį „Cinkas (Zn)“, atrodė, kad tai spektaklis apie aną „cinko laiką“, kai iš Afganistano į Sovietų sąjungą cinko karstuose masiškai buvo gabenami beprasmiame kare žuvę kareiviai, o jų motinos negalėjo patikėti, kad sūnūs žuvo ne kaip didvyriai, bet paprasčiausi žudikai. Cheminis elementas cinkas, būtinas žmogaus gyvybei palaikyti, per Afganistano karą tapo gyvybės pabaigos simboliu. Pradžia ir pabaiga tilpo trumpoje cheminėje formulėje – Zn.
Tai buvo spektaklis ir apie Černobylio atominės elektrinės avariją, tapusią didžiausia XX amžiaus antrosios pusės žmonijos katastrofa. Vienas branduolinis sprogimas sukėlė protu nesuvokiamas pasekmes visam kas gyva. Tada atrodė, kad Nekrošius sukūrė spektaklį apie epochą, nugrimzdusią į nebūtį. Šiandien akivaizdu, kad tai spektaklis apie dabartį, persmelktas nerimo dėl žmonijos ateities.
„Ateitis man kelia nerimą“ – sakė E.Nekrošius prieš „Cinko (Zn)“ premjerą: „Netikėtai prasidėjo karas, netikėta Černobylio avarija – tad ir rytdiena mums nežinoma. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugaus rytojaus...“ Dabar tai skamba pranašiškai. Kaip ir pats „Cinkas (Zn)“ – paskutinis Nekrošiaus darbas jo jaunystės teatre.
Spektaklio „Cinkas (Zn)“ centre – rašytoja Svetlana Aleksijevič. Jos asmenybė ir kelionė per savo laiką. Išgalvota ir tikra tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų, kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas. Jos išryškėja, kai žmogus egzistuoja ant savo galimybių ribos.
Šiandienos pasaulyje naujai skamba anuometinis rašytojos S.Aleksijevič prisipažinimas: „Po dvidešimt metų darbo su dokumentine medžiaga ir po penkių parašytų knygų, besiremiančių liudijimais, noriu pareikšti, kad menas yra nepajėgus suvokti daugybės dalykų apie žmogų“.
Menas išties nepajėgus suvokti tokio proto užtemimo, koks yra apėmęs milijonus Rusijos gyventojų, palaikančių savo šalies vykdomą broliškos ukrainiečių tautos genocidą. Bet tikriausiai joks menas negali išreikšti ir pačių Ukrainos žmonių jausmų, kurių vedini jie gina savo šalį iki paskutinio atokvėpio.
Eimuntas Nekrošius visada stengėsi kuo giliau pažvelgti į žmogų ir paprasčiausiuose dalykuose atrasti kažką nekintamo, amžino. Spektaklis „Cinkas (Zn)“ – ne išimtis. Jame kalbama apie visaliaudines tragiškas patirtis per individualaus žmogaus išgyvenimus, ir ieškoma vilties ten, kur tvyro neviltis. Dar ir todėl šis spektaklis yra tarsi šiandienos kamertonas, su menine jėga teigiantis tikėjimą žmogumi šiais tamsiais neramiais laikais.
