Spalį režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis Cinkas (Zn) gastroliavo tarptautiniuose teatro festivaliuose Konfrontacje Teatralne Liubline ir Territory Maskvoje. Abiejuose festivaliuose vyko E. Nekrošiaus pagerbimui skirti renginiai. Liubline buvo eksponuojama paroda Eimunto Nekrošiaus meno fortas (autoriai – režisieriaus bendražygiai dailininkai Marius Nekrošius, Nadežda Gultiajeva ir teatro Meno fortas vadovas Audrius Jankauskas). Taip pat įvyko Audronio Liugos dokumentinio filmo Eimuntas Nekrošius. Tėvo kėdė premjera.
Oficialiame Konfrontacje Teatralne festivalio kataloge publikuojamas vieno įtakingiausių Lenkijos teatro apžvalgininko ir festivalio programos sudarytojo Lukaszo Drewniako tekstas Nekrošius: kūryba ir mirtis. Jame Drewniakas glaustai apibendrina paskutinįjį režisieriaus kūrybos etapą:
Dvi temos apibūdina paskutinius du režisieriaus Nekrošiaus gyvenimo dešimtmečius: sugrįžimas į vaikystę bei kaimišką pasaulį ir meditatyvūs svarstymai apie menininko vaidmenį ir vietą pasaulyje, apie skausmą, kylantį iš kūrybos, ir meno tikslą. Tai paklydęs aklasis Gėtės Faustas su knygų ryšuliu jam ant galvos. Tai Kafkos „Bado meistre“ besislapstantis menininkas ir net visagalis demiurgas, įsirėžęs pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ pastatytame spektaklyje Varšuvos nacionaliniame teatre. Kiekviename iš paskutiniojo Nekrošiaus kūrybos etapo spektaklių galios pusiausvyra yra labai svarbi: tai trys paslaptingi taškai, sujungti linijomis, skirtingai pakreipti vektoriai, sudarantys trikampį. Jo tris taškus, viršūnes – vyraujančias temas – galima įvardinti kaip: „žmogus kaip kūrėjas“, „mirtis arba nebūtis“, „dievas arba kažkas nenusakomo“. Viskas, kas svarbu Nekrošiui, funkcionuoja šiame (ir vieninteliame) trikampyje. Kūryba, atmintis, gėris, blogis, autoritetas, menas ir kitos sąvokos gali tik laviruoti arčiau arba toliau nuo bet kurio iš šių trijų taškų – viršūnių. Būti traukiamos artyn arba nustumiamos tolyn. Bet kokie kiti reiškiniai ar problemos yra ištrinti iš jo, kaip menininko, dėmesio lauko.
Spektaklis Cinkas (Zn) kai kam iš lenkų kritikos sukėlė kone visos režisieriaus kūrybinės biografijos reminiscencijas – nuo Kvadrato iki Hamleto ar Otelo. Straipsnyje Šekspyras Afganistane, Čechovas Černobylyje kritikė Ewa Hevelke teigia:
Girdžiu, kaip sunkiomis pėdomis iš karo namo grįžta Otelas, linksmai šūkaujantis „Ho-hoho!“; Girdžiu vandens lašėjimą ant suplėšytų Hamleto marškinių; Girdžiu Tėvo šmėklos verksmą virš Hamleto kūno; Girdžiu plokštelės sukimosi garsą, kuris simbolizuoja dvikovą, girdžiu šaukimą: „Į Maskvą! Į Maskvą!“, tarsi burtus, kuriuos į šulinį įmetė trys seserys. Makbetas, Saljeris, Don žuanas, Dėdė Vania, moteris ir vyras iš Kvadrato – visi buvo Liublino kultūros centro scenoje, kai šių metų festivalyje Konfrontacje Teatralne prasidėjo Eimunto Nekrošiaus „Cinkas (Zn)“.
Tuo tarpu teatro kritikė Dorota Pogorzelska tekste Rusiška siela su knygos kvapu ir degtinės skoniu taip įvertino spektaklio atmosferą ir aktorių vaidybą:
Spektaklio metu jautėsi rusiška siela su knygos kvapu ir degtinės skoniu, perteikiančiu SSRS sovietinės imperijos pabaigos tikrovę. Ukrainos kilmės Baltarusijos Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, kurią vaidina Aldona Bendoriūtė, scenoje pasirodo su knygų bokštu, taip pat juostiniu magnetofonu, nupirktu iš skolintų pinigų, tam, kad keliautų gilyn į sovietų imperiją ir įrašytų karo veteranų prisiminimus. Atsiminimai turi degtinės skonį, kuris, kaip vaistas nuo skausmo, turėtų padėti pamiršti apie visur gyvenančią mirtį. <...> Ar lengva susikalbėti? Ant scenos nėra nei karštos arbatos su uogiene, nei svetingumo. Pokalbiai išspaudžia ašaras, o pašnekovai net prispaudžiami prie sienos. Motina kareivė iš Afganistano, šiame vaidmenyje Aušra Pukelytė, vartodama degtinę išsako visą tiesą. Žodžiai aiškūs ir stiprūs, kaip ir pats gėrimas. <...>
Tekste Magai iš Liublino - oficialus 24-ojo festivalio Konfrontacje Teatralne žurnalas reziumuojama:
Režisūrinės idėjos yra ne tik Nekrošiaus teatro specifika, bet ir teatro, kaip tokio, kvintesencija, jo neakivaizdumo, intelekto ir judančio gylio branduolys. Joks pagyrimas negali perteikti to, ką žiūrovas patiria Nekrošiaus teatre, tačiau visi žino, kad žodžiai nėra geriausia priemonė apibūdinti teatrą, ypač Nekrošiaus šedevrus. „Cinkas (Zn)“ nėra tiesiog spektaklis, jis yra žmogaus (taip, visų pirma menininkai yra žmonės!) likimas, rodomas per teatrą.
Tarptautiniame festivalyje Territory Maskvoje kartu su Cinku (Zn) buvo rodomas E. Nekrošiaus mokinio Adomo Juškos spektaklis Fikcijos. Tai buvo šįmet mokslus baigusio jaunojo režisieriaus debiutas tarptautinėje scenoje.
Rusijos kritikai ypač palankiai įvertino Fikcijas, atkreipdami dėmesį į debiutuojančio režisieriaus A. Juškos teatro savitumą, kūrybinę jo mokytojo E. Nekrošiaus tradicijos tasą. Tekste Fikcijos: knygų dulkių klubuose, parašytame teatro tinklaraštininko pseudonimu Inner Emigrant, teigiama:
Ilgą laiką buvo manoma, kad neįmanoma pastatyti spektaklio pagal Jorge Luiso Borgeso tekstus. Pirmiausia dėl jo samprotavimų apie laiko ir erdvės prigimtį. Borgesas amžinybę apibrėžė kaip „visų laikų vienalaikiškumą“. Tuo pačiu metu buvo siekiama, kad jo kūriniai atsidurtų scenoje, nes jis kalbėjo apie amžinybę kaip apie „mūsų išgyvenimų laiką“, kuris yra labai artimas auditorijos praleistam laikui teatre. Spektaklyje „Fikcijos“, kuris buvo parodytas Maskvoje festivalyje „Territory“, buvo bandoma atspindėti Argentinos rašytojo įvairiapusiškumą. Spektaklį režisavo Adomas Juška, Eimunto Nekrošiaus studentas, ir įrodė, kad Nekrošiaus metaforinė kalba yra labai tinkama darbui su Borgeso tekstais, kurie atspindi idėją, jog „visa pasaulio istorija yra vieno žmogaus istorija“.
Išsskirtinį A. Juškos režisūrinį braižą recenzijoje Knygos dega, bet nesudega, publikuotoje Peterburgskij teatralnyj žurnal, įvertina kritikė Nina Agisheva:
„Fikcijos“ iš esmės yra jauno režisieriaus pokalbis su savo Mokytoju, kuris truks visą jo gyvenimą. Finale šis pokalbis materializuojasi į dviejų Borgeso apsakymo „Kitas“ herojų susitikimą. Ten rašytojas sutinka save jaunystėje: vienam yra 70, kitam - 19, vienas yra Kembridže, kitas - Ženevoje. Jie yra sukaupę skirtingas patirtis, skirtingas žinias, tačiau jų tas pats skonis poezijai, todėl iškyla Vitmano vardas. Nekrošiaus poetinis metaforinis teatras nesibaigė, nors kūrėjo jau nebėra: Juškos spektaklyje matome tą patį dėmesį detalėms ir daiktams, tą patį gebėjimą paprasčiausią mizansceną užpildyti filosofine prasme. Meistras prisipažino, kad myli teatrą, kuriame „neaišku, kaip tai daroma“, jo studentas eina tuo pačiu keliu. Vienu aktoriaus rankos baltoje pirštinėje gestu jis įrodo, kad paprastos sąvokos - lyguma, lapė - autentiškumą įgyja tik tada, kai jas įvardina menininkas.
