Interviu su aktoriumi Sergejumi Ivanovu

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt 2021.04.26

Sergejus Ivanovas įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ vyro vaidmens kategorijoje už Žako Austerlico vaidmenį režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje „Austerlicas“ Valstybiniame jaunimo teatre. „Padirbęs su Lupa supratau, kad daug dalykų turiu išmokti. Vienu metu pradėjau abejoti teatru, ar išvis verta, pradėjau netikėti. Žiūriu į kolegas, galvoju: „Kiek čia galima meluoti sau ir žiūrovams...“ Bet mane reabilitavo“, – teigia S. Ivanovas.

Portale tęsiame reportažų ir tekstų ciklą, kuriame supažindinsime jus su „Auksinių scenos kryžių“ laureatais, kūrėjais, įvertintais už geriausius scenos meno kūrinius, sukurtus 2020-aisiais.

Dosjė. Gimė 1980 metais Marijampolėje. 2002-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė vaidybos studijas (kurso vadovai Algirdas Latėnas ir Algė Savickaitė). 2004-aisiais įstojo į režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą aktoriaus specialybės magistrantūros kursą.

Nuo 2001-ųjų dirba Valstybiniame jaunimo teatre, į kurį pasikvietė tuometis jo vadovas Algirdas Latėnas. Yra sukūręs vaidmenų D. Tamulevičiūtės, J. Vaitkaus, A. Latėno, A. Jankevičiaus, V. Bareikio, O. Lapinos, E. Nekrošiaus, Y. Ross, G. Varno ir kitų režisierių spektakliuose. 2010-aisiais kartu su aktoriais Giedriumi Kiela, Vytautu Leistrumu ir Jonu Šarkumi susibūrė į muzikos grupę „Solo ansamblis“.

– Sutapimas, kad „Auksinių scenos kryžių“ ir muzikos apdovanojimų M. A. M. A. ceremonijos vyko tą patį vakarą. Jūs pasirinkote dalyvauti ne teatro, o muzikos apdovanojimuose, dėl kurių vėliau kilo nemažas skandalas ir daug kas iš dalyvių gavo baudas. Ar muzikinė veikla jums svarbesnė, ar tai lėmė visai kitos priežastys?

– Daug susidėjo dalykų. Juokaudamas sakau, kad apdovanojimuose M.A.M.A. turėjome šešias nominacijas, taigi, tikrai galėjau gauti, o „Auksiniuose scenos kryžiuose“ – iš vienos vieną... Mes ten kaip grupė turėjome važiuoti, kaip draugai, tačiau vienas susirgo, negalėjo važiuoti, dėl kito nebuvo aišku, ar galės, nes laukė testo rezultato, jis buvo neseniai sirgęs, bet dvejojo, o gal parodys teigiamą atsakymą greitasis testas.

Tada Jonas sako: „Ėėė, važiuojam Seriožka, aš vienas nenoriu.“ Na, važiuojam. Kas nors dėl M.A.M.A galėjo sakyti, neva tai žemesnis lygis, tačiau aš taip nemanau. Tarp to, ką darau teatre ir muzikoje, dedu visišką lygybės ženklą ir nediferencijuoju – ai, čia truputį užklasinė veikla, ne. Tiesiog papuoliau į tokią situaciją, gyvenime neturėsiu galimybės rinktis, pasirinkau, ką pasirinkau, gavau 250 eurų baudą.

– Kolega Matas Dirginčius, kuris taip pat buvo nominuotas už vaidmenį spektaklyje „Austerlicas“, atsiėmė jums skirtą apdovanojimą. Jis perskaitė jūsų kalbą, kurioje teigėte, kad buvote įvertintas už vaidmens embrioną. Kodėl taip jį apibūdinote?

– Parašiau, kad tai vaidmens embrionas, nes mes nespėjome įsivažiuoti, spektaklis nespėjo įsivažiuoti, užaugti, apaugti reikalingomis mėsomis ir t. t. Bet džiaugiuosi, keistas sezonas buvo, gal konkurencijos mažoka, gal norėtųsi, kad būtų daugiau spektaklių, daugiau darbų. Džiaugiuosi, kad šitas apdovanojimas pateko man į rankas, vien dėl to, kad atlaikiau tas repeticijas, nes jos buvo labai įdomios, geros, bet labai sunkios.

Momentais atrodė, kad nebenoriu eiti į teatrą, kad jau viskas. Maniau, netinku tam vaidmeniui, netinku tai profesijai, iš viso nebenoriu to daryti. Aš iki tol maniau, kad nemažai dalykų moku, o padirbęs su Lupa supratau, jog daug dalykų turiu išmokti. Vienu metu pradėjau abejoti teatru, ar išvis verta, pradėjau netikėti. Žiūriu į kolegas, galvoju: „Kiek čia galima meluoti sau ir žiūrovams...“ Bet mane reabilitavo.

– Kada įvyko lūžis?

– Po pirmo premjerinio spektaklio. Tada supratau, kad vis dėlto kažkas vyksta, važiuoja tas traukinys. Ir toks geras jausmas, ir kolegos atėję sakė, kad stipru, gerai ir įdomu. Tu supranti, kad dar yra ką daryti, dar ne pabaiga, kad spektaklis visiškai žalias, bet tu nori, kad jis užaugtų, ir matai perspektyvą, kiek dar padarysi, kiek dar yra erdvės. Tai džiugina, tokia gera reabilitacija buvo. Laukiu, noriu, kada vėl galėsiu vaidinti.

– Režisierius Krystianas Lupa per savo spektaklių repeticijas, premjeras sėdėdamas salėje garsiai reiškia emocijas, tarsi kosti ar kažką rikteli. Kaip jūs, aktoriai, reaguojate į tuos jo ženklus? Ką jie jums reiškia?

– Jeigu jų nėra, vadinasi, spektaklis blogai eina, nieko nevyksta, blogai vaidini, o jei jis kvaksi, leidžia garsus, vadinasi, viskas gerai – jį pagavo tai, kas vyksta scenoje, jis gyvena tame ir reaguoja, kartu su tavimi kuria atmosferą. Per „Austerlico“ premjerą Lupa sėdėjo su mikrofonu salės gale ir leido tuos garsus, per pačią pirmąją perbėgą trikdė, o vėliau supratau – jei jis užtyla ilgesniam laikui, kas nors ne taip, reikia pasitempti.

Kai prieš kiek daugiau nei dešimt metų žiūrėjau Lupos spektaklį „Persona. Marilyn“ Nacionaliniame dramos teatre, jis sėdėjo žiūrovų salėje grynai už manęs, galvojau: „Kodėl tas žmogus visą laiką trukdo, kosti ir t. t.?“ Dabar jau suprantu, kad tai geras ženklas, komplimentas vaidinantiems žmonėms.

– Per dvidešimtmetį, kiek dirbate teatre, vaidinote skirtingų režisierių spektakliuose – mokytojų A. Latėno, D. Tamulevičiūtės, taip pat J. Vaitkaus, G. Varno, Y. Ross, E. Nekrošiaus. Kaip skiriasi jūsų paties pasiruošimas prieš darbą su skirtingais režisieriais, ar stengiatės nusikratyti ankstesnių darbų, ar, priešingai, tai lyg sukauptas bagažas?

– Nori nenori atsineši savo bagažą, žinias, jau atrastus dalykus, bet su Lupa atsitiko toks dalykas: iš karto įšokau per vieną repeticiją, kažką ėmiau daryti ir jis mane sustabdė, sako: „Ne, ne, ne, aš nenoriu matyti tos tavo lietuviškos teatro mokyklos, tu man padaryk visiškai kitaip. Tu pats save nustebink, padaryk tai, ko nesi daręs. Palik už durų tuos savo žirgelius, ant kurių įpratęs joti, ir susirask ką nors nauja. Ir tavo profesijai, ir tau kaip žmogui bus atradimas.“

Be abejo, iš kitų darbų nešiesi ką nors pas kitą režisierių, bet stengiuosi atrasti ką nors nauja, vis tiek medžiaga, vaidmuo diktuoja naują dalyką. Jei daug vaidini, gal jau sunkiau su amžiumi ką nors atrasti, nes šitas panašus į tą ar kitą, bet ieškai niuansų, kad būtų bent jau kitaip, ieškai kito mąstymo unikalumo.

Mane visą laiką apėmęs jausmas, kad viskas vyksta vietoje ir laiku, dirbau su gerais režisieriais, gera medžiaga, buvo ir abejotinų dalykų, bet jie irgi gerai, nes tada gali suprasti, kas gerai iš tikrųjų, be reikalo niekas nevyksta. Ir J. Vaitkus gerų pamokų davė, ir A. Latėnas, ir A. Savickaitė, ir D. Tamulevičiūtė, su kuo dirbau – visi. Aišku, E. Nekrošius, po jo maniau, kad dabar nieko nebebijosiu, bet atvažiavo Lupa...

– Ar iš tikrųjų su tam tikrais žmonėmis baisu dirbti, repetuoti?

– Esu senesnės kartos žmogus, man dar egzistuoja autoritetai, negaliu pradėti tujintis su vyresniu žmogumi, kaip daro jaunimas. Kai atvažiuoja tokio masto režisierius statyti spektaklio, nori nenori kojytė dreba, nori išsaugoti tą vietą, nori jį įtikinti, kad tu čia tinki, kad jis nesuklydo tave pasirinkęs, kad viską padarysi. Ir kai jis sako: „Aš einu liūdnas namo po repeticijos“, jis tau tiesiai taip pasako, jis nebara tavęs, o tiesiog aš einu liūdnas, tada tikrai baisu.

Tu ir abejoti savimi pradedi, viskuo pradedi abejoti, bet kažkaip pasitempi ir kitą dieną jis sako: „Ačiū tau, šiandien turbūt laukia linksma vakarienė.“ Tas bangavimas ir yra žavus. Bet ne su visais taip. Pavyzdžiui, su režisiere Yana Ross nebuvau dirbęs, bet jos nebijojau, nežinau, kodėl. Ne dėl to, kad jos negerbiu, tiesiog nebijau kaip žmogaus.

O su Lupa... Gal „baimė“ nėra tinkamas žodis, gal labiau pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi. Visą laiką, kol repetavome, iki pat premjeros, bijojau, kad nuvilsiu režisierių. Va – tai baimė nuvilti režisierių. Man patinka ūkiški, žemiški režisieriai, kurie konkrečiai tau pasako. Lupos pastabos irgi tarsi ūkiškos, viskas kaip ir gerai, bet supranti, kad tu dar per mažai žinai, kad lygiaverčiai galėtum ginčytis su juo, prieštarauti, siūlyti savo kokią nors versiją. Tik bandai spėti paskui jo mintį ir pasivyti, suprasti, ką jis turi omenyje, ar tikrai padarysi, ką tau sako.

Dar tas kalbos barjeras. Nors iš vaikystės dar prisimenu „Lioleką ir Boleką“, lenkų kalbą, vis tiek tai ne gatvės kalba, daug psichologijos, pasąmonės analizės, tokių dalykų... Toks jausmas, kad gyvenime apie tai nesusimąsčiau, o dar suvaidinti turiu. Bet ir vyresni kolegos taip jautėsi, ir Valentinas Masalskis, dirbęs anksčiau su Lupa, man padėjo, palaikė, jis irgi pasiskųsdavo, kad „nė velnio nesuprantu, kaip vaidinti“. Tada supranti, kad tu ne vienas, tas guodžia ir stiprina, kad visi turime tai įveikti.